1. 4 5
1. ES ir Lietuvos atliekų
tvarkymo įstatyminė bazė

2. 6 7
1.1. ES ir Lietuvos strateginiai tikslai
ir technologinių pokyčių iki 2050 m. vizija, kuri leis ES ekonomiką
paversti aplinką tausojančia ir kartu sugebančia atsilaikyti prieš
klimato kaitą.
Pagrindinės ES strateginių dokumentų nuostatos dėl atliekų tvar-
kymo ir pakartotinio panaudojimo yra perkeltos ir į pagrindinius
Lietuvos strateginius dokumentus, tokius kaip Valstybės ilgalai-
kės raidos strategija, Nacionalinė darnaus vystymosi strategija,
Nacionalinė atsinaujinančių energijos išteklių plėtros strategija,
Lietuvos Nacionalinė energetinės nepriklausomybės strategija
2020–2030 metams ir kitus.
Valstybės ilgalaikės raidos strategijoje, siekiant didinti vietinių
ir atsinaujinančių energijos išteklių vartojimą, yra numatyta:
• siekti, kad energija, gaminama iš atsinaujinančių energijos
išteklių, 2015 metais sudarytų dalį, artimą nustatytai Europos
Sąjungos direktyvose;
• ekonominėmis, teisinėmis ir organizacinėmis priemonėmis
skatinti medienos, buitinių bei žemės ūkio atliekų ir kitų
vietinių kuro rūšių vartojimą;
• plėsti kitų atsinaujinančių energijos išteklių (biodujų, buitinių
atliekų, geoterminės energijos, hidroenergijos, saulės ir vėjo
energijos) vartojimą.
Vienas iš Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje numa-
tytų ilgalaikių tikslų yra išplėsti atsinaujinančių ir atliekinių ener-
gijos išteklių naudojimą. Strategijoje nurodomi šie pagrindiniai
ilgalaikiai atsinaujinančių energijos išteklių plėtros uždaviniai:
• modernizuoti esamas ir pagal naudingosios šilumos energijos
poreikį pastatyti naujas didelio efektyvumo kogeneracines
elektrines;
• sumažinti šalies priklausomybę nuo kuro importo, padidinant
energijos gamybą iš atsinaujinančių ir atliekinių energijos
išteklių.
Nacionalinės atsinaujinančių energijos išteklių plėtros stra-
tegijos tikslas yra skatinti atsinaujinančių energijos išteklių nau-
dojimą ir pasiekti, kad jau 2020 metais atsinaujinantys energijos
ištekliai taptų svarbiausia šalies pirminių energijos išteklių dalimi.
Strategija numato skatinti elektros energijos gamybą iš įvairių
rūšių biokuro ir komunalinių atliekų. Joje taip pat numatoma
sudaryti sąlygas kuo daugiau naudoti šalyje susidarančias komu-
nalines, pramonines ir kitas atliekas, kad sumažėtų į sąvartynus
išvežamų atliekų kiekis ir tradicinių energijos išteklių poreikis
energijai gaminti.
Viena iš pagrindinių Nacionalinėje energetinės nepriklausomy-
bės strategijoje numatytų strateginės plėtros krypčių 2020–2030
metais yra elektros energijos ir šilumos gamyba iš atsinaujinančių
energijos išteklių.
Elektros gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių – vienas
svarbiausių valstybės energetikos politikos prioritetų. Pirmenybė
teikiama biomasę naudojančioms kogeneracinėms elektrinėms ir
vėjo energetikai. Iki 2020 metų valstybė turi sudaryti prielaidas
iki 355 MW padidinti biokuro elektrinių, prijungtų prie elektros
Vienas svarbiausių ES politikos tikslų – įgyvendinti darnios plė-
tros principus, pagal kuriuos du pagrindiniai prioritetai yra aplin-
kos apsauga ir racionalus išteklių naudojimas. Kita vertus, vienas
svarbiausių ES aplinkos apsaugos politikos elementų, įtrauktų į
aplinkos apsaugos veiksmų planą, yra atliekų tvarkymas. Šios vei-
klos tikslai: pereiti prie mažai anglies dioksido į aplinką išskirian-
čios ekonomikos, šalinti atliekas jų šaltiniuose ir remti efektyvų
gamtinių išteklių naudojimą, skatinant juos panaudoti pakartotinai
ir ypač – perdirbti.
Aplinkos apsaugos ir atliekų tvarkymo klausimai įvardinti ES
lygmens strateginiuose dokumentuose: 2000 m. Lisabonos stra-
tegijoje, 2006 m. atnaujintoje ES tvariosios plėtros strategijoje,
2007–2013 m. Bendrijos strateginėse gairėse, 2002–2012 m. Šeš-
tojoje Europos Bendrijos aplinkos apsaugos veiksmų programoje ir
strategijoje Europa 2020.
Strategija Europa 2020 – tai nauja ilgalaikė ES socialinės ir eko-
nominės plėtros programa, kuri akcentuoja būtinybę imtis bendrų
veiksmų, kurie padėtų įveikti ekonominę krizę ir įgyvendinti re-
formas, leidžiančias valstybėms narėms įveikti iššūkius, keliamus
globalizacijos, senstančios visuomenės ir stiprėjančios būtinybės
racionaliai naudoti išteklius.
Kad pavyktų pasiekti minėtus tikslus, pasiūlyti trys pagrindiniai
vienas kitą pastiprinantys prioritetai:
• pažangus augimas, t. y. žiniomis ir novatoriškumu pagrįstas
augimas;
• tvarus augimas, t. y. perėjimas prie mažai anglies dioksido
į aplinką išskiriančios, efektyviai naudojančios išteklius ir
konkurencingos ekonomikos;
• integracinis augimas, t. y. aukšto užimtumo ekonomikos,
užtikrinančios ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą,
skatinimas.
Pagrindinėms priemonėms, kurios padės pasiekti strategijos Euro-
pa 2020 tikslus, priskiriami nacionaliniai reformų planai, kuriuos
rengia visos ES valstybės narės, ir Europos Komisijos parengtos
septynios pavyzdinės iniciatyvos.
„Taupiai išteklius naudojanti Europa“ – tai trečioji pavyzdinė ini-
ciatyva, aprėpianti veiksmus, skirtus ekonomikos augimui atskirti
nuo išteklių naudojimo, padėti pereinant prie mažai anglies dioksi-
do į aplinką išskiriančios ekonomikos, kurioje būtų geriau panau-
dojamas atsinaujinančių energijos šaltinių teikiamas potencialas.
Tikimasi, kad įgyvendinant šį projektą, bus sukurta struktūrinių
Aplinkos apsaugos ir atliekų tvarkymo klausimai įvardinti Lietuvos
strateginiuose dokumentuose, kurie yra visiškai suderinti su pagrindinių
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvų nuostatomis dėl atliekų tvarkymo.
tinklų, įrengtąją suminę galią. Elektros gamyba iš atsinaujinančių
energijos išteklių turėtų siekti ne mažiau nei 20 procentų galutinio
elektros suvartojimo.
Viena iš šilumos sektoriaus plėtros strateginių iniciatyvų yra rem-
ti atsinaujinančių energijos išteklių naudojimą šildymo sektoriuje,
didinant šilumos gamybą iš biomasės (biomasės kogeneracinėse
elektrinėse ir katilinėse) bei efektyviai panaudojant buitines atlie-
kas šilumai gaminti.
1 paveikslas. Šilumos sektoriaus strategija
Šaltinis: Nacionalinė energetinės nepriklausomybės strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. XI-2133.
Vizija
Esama padėtis
• Didinti energetinę nepriklausomybę keliant
energijos vartojimo efektyvumą ir pereinant prie
atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo
• Užtikrinti pagrįstai mažas šilumos kainas
• Daugiau šilumos gaminama naudojant iškastinį
kurą (gamtines dujas – daugiau negu 70%)
• Labai didelis šilumos energijos suvartojimas
pastatuose
• Per maža šilumos tiekėjų konkurencija
• Didelės šilumos kainos
Strateginės iniciatyvos
1
Skatinti šilumos energijos taupymą
2
Remti atsinaujinančių energijos išteklių naudojimą
šildymo sektroriuje:
• didinti šilumos gamybą iš biomasės (biomasės
kogeneracinėse elektrinėse ir katilinėse)
• efektyviai panaudoti buitines atliekas šilumos
gamybai
• panaudoti liekamąją šilumos energiją
3
Konkurencingumo didingumas ir rinkos liberalizavimas,
centralizuotos šilumos tiekimo sektorių pertvarkant
pagal Trečiojo ES energetikos paketo principus
Įgyvendinant šią strateginę iniciatyvą, didžiuosiuose Lietuvos
miestuose arba šalia jų yra planuojama statyti komunalinių atliekų
deginimo įmones. Šiose įmonėse planuojama kiekvienais metais
gaminti apie 0,8 TWh šilumos energijos. Kitų galimų įmonių atlie-
koms deginti statybos vietos bus numatytos nacionaliniu lygiu
užtikrinant pakankamą kuro kiekį šioms įmonėms.

3. 8 9
Pagrindiniai teisės aktai, reglamentuojantys atliekų tvarkymo
klausimus ES lygmenyje, yra šie:
Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/98/EB dėl atliekų
(sutrumpintai – Bendroji atliekų direktyva), Europos Parlamento
ir Tarybos direktyva 99/31/EB dėl sąvartynų (sutrumpintai –
Sąvartynų direktyva), Europos Parlamento ir Tarybos direktyva
2000/76/EB dėl atliekų deginimo (sutrumpintai – Atliekų degini-
mo direktyva),
Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/62/EB dėl pakuočių ir
pakuočių atliekų (sutrumpintai – Pakuočių direktyva).
Bendroji atliekų direktyva
Bendroji atliekų direktyva sujungė atliekų tvarkymą reglamentuo-
jančius ES teisės aktus ir suvienodino ankstesnes nuostatas, įvedė
tikslius teisinius sąvokų apibrėžimus ir nustatė, kad svarbiausias
yra susidarančių atliekų poveikio aplinkai mažinimo principas. Di-
rektyva įpareigoja valstybes nares imtis veiksmų, kuriais skatintų
pakartotinai panaudoti atliekas ir akcentuoja vadinamojo atskiro
atliekų surinkimo jų susidarymo vietoje svarbą.
Direktyva nustatė atliekų tvarkymo būdų hierarchiją, kuria sie-
kiama užtikrinti, kad kiekviena valstybė narė remtų labiausiai
aplinką tausojančius sprendimus. Kai kurių atliekų srautų atveju
nuo šios hierarchijos galima nukrypti, jei toks nukrypimas yra
pagrįstas uždaro atliekų srauto ciklo metodika.
3. Perdirbimas. Tai bet koks atliekų panaudojimo procesas, kai
atliekos paverčiamos medžiagomis arba cheminėmis medžiago-
mis, kurios bus naudojamos pagal jų pirminę arba kokią nors kitą
paskirtį. Perdirbimui priskiriamas ir organinės kilmės medžiagų
panaudojimas. Perdirbimas neaprėpia atliekų panaudojimo ener-
gijai gauti ir atliekų perdirbimo į medžiagas, kurios būtų naudoja-
mos kaip kuras.
4. Atliekų naudojimas energijai gauti. Pirmiausia – tai terminis atlie-
kų apdorojimas, pagaminantis elektrą ir šiluminę energiją, bei atlie-
kų pavertimas medžiagomis, kurias galima panaudoti kaip kurą.
5. Aplinką tausojantis atliekų šalinimas. Tai bet koks kitas atliekų
tvarkymo procesas, kuris nėra priskirtas atliekoms panaudoti,
laikantis nustatytų aplinkos apsaugos reikalavimų, pvz., atliekų
išgabenimas į sąvartynus.
Direktyva įpareigoja valstybes nares užtikrinti tinkamą aplinkai
palankaus atliekų šalinimo ir atliekų naudojimo lygį, o, kalbant
konkrečiai, nurodo terminus, per kuriuos turėtų būti užtikrintas
šių reikalavimų įgyvendinimas:
• iki 2015 m. sukurti atskiras atliekų surinkimo sistemas bent
jau metalui, popieriui, plastikui ir stiklui;
• iki 2020 m. užtikrinti, kad būtų paruošiama pakartotinai
panaudoti ir perdirbti mažiausiai 50 proc. (matuojant pagal
svorį) susidarančių komunalinių popieriaus, metalų, plastiko ir
stiklo atliekų;
• iki 2020 m. užtikrinti, kad būtų paruošiama pakartotinai
panaudoti, perdirbti ir kitaip panaudoti, įskaitant nepavojingų
statybinių ir griovimo atliekų panaudojimą kaip užpildą,
mažiausiai 70 proc. (matuojant pagal svorį) medžiagų.
Be to, direktyvoje apibūdinami ir du pagrindiniai atliekų tvarkymo
principai, kurie turėtų būtų perkelti į visų valstybių narių teisės
aktus:
• Savarankiškumo ir artumo principas.
Tai reiškia, kad valstybės narės (tiek individualiai, tiek ir bendra-
darbiaudamos), sukuria integruotą ir tinkamą mišrių komunalinių
atliekų naudojimo arba šalinimo įrenginių tinklą, kuris naudotų
tinkamus būdus ir technologijas, užtikrinančias aukštą aplinkos
apsaugos ir visuomenės sveikatos lygį.
• Principas „moka teršėjas“.
Tai reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas privalo sumokėti pirminis
atliekų gamintojas arba dabartiniai ar ankstesni atliekų turėtojai.
Bendrojoje atliekų direktyvoje numatyta ir nemažai išsamių
taisyklių dėl tam tikrų rūšių atliekų (ypač dėl pavojingų atliekų,
biologiškai skaidžių atliekų, panaudotos alyvos atliekų ir pakuočių
atliekų) šalinimo.
Sąvartynų direktyva
Sąvartynų direktyva nustato bendrąsias atliekų sąvartynų neigia-
mo poveikio aplinkai sumažinimo per visą sąvartyno gyvavimo
laiką taisykles, ypač užkertant kelią metano dujų, kurios yra pavo-
jingiausios šiltnamio efektą sukeliančios dujos, išmetimui į aplinką
ir požeminių vandenų bei dirvožemio taršai. Direktyvoje nustatyti
sąvartynų eksploatavimo ir technologiniai reikalavimai bei privalo-
mi biologiškai skaidžių atliekų sąvartynuose mažinimo tikslai.
Be to, direktyvoje nurodyta, kad valstybės narės turi nustatyti na-
cionalines biologiškai skaidžių atliekų, kurios išgabenamos į są-
vartynus, mažinimo strategijas, įskaitant priemones, kurios leistų
pasiekti nustatytus atliekų sumažinimo tikslus, ypač perdirbimo,
kompostavimo, biodujų gamybos ir medžiagų panaudojimo energi-
jai gaminti srityje.
Valstybėms narėms direktyva nustatė tokius tikslus:
• ne vėliau kaip per penkerius metus nuo direktyvoje nustatytos
jos nuostatų perkėlimo į valstybių narių teisės aktus datos, t. y.
iki 2006 m. liepos 16 d., į sąvartynus išgabenamų biologiškai
skaidžių komunalinių atliekų kiekis turi būti sumažintas iki
75 proc. viso 1995 m. susidariusio biologiškai skaidžių atliekų
kiekio (matuojant pagal svorį);
• ne vėliau kaip per aštuonerius metus nuo direktyvoje
nustatytos jos nuostatų perkėlimo į valstybių narių teisės
aktus datos, t. y. iki 2009 m. liepos 16 d. , į sąvartynus
išgabenamų biologiškai skaidžių komunalinių atliekų kiekis
turi būti sumažintas iki 50 proc. viso 1995 m. susidariusio
biologiškai skaidžių atliekų kiekio (matuojant pagal svorį);
• ne vėliau kaip per 15 metų nuo direktyvoje nustatytos jos
nuostatų perkėlimo į valstybių narių teisės aktus datos, t. y.
iki 2016 m. liepos 16 d., į sąvartynus išgabenamų biologiškai
skaidžių komunalinių atliekų kiekis turi būti sumažintas iki
35 proc. viso 1995 m. susidariusio biologiškai skaidžių atliekų
kiekio (matuojant pagal svorį).
Ketverių metų trukmės nukrypimo nuo minėtų terminų laiko-
tarpis nustatytas toms valstybėms narėms, įskaitant ir Lietuvą,
kurios 1995 m. arba iki paskutinių prieš 1995 m. einančių metų,
už kuriuos yra EUROSTAT duomenys, į sąvartynus išgabendavo
daugiau nei 80 proc. savo komunalinių atliekų.
Pagal Sąvartynų direktyvos 6 straipsnį šalys privalo imtis priemo-
nių, užtikrinančių, kad į sąvartynus būtų išgabenamos tik apdo-
rotos atliekos, t. y. tos atliekos, kurios buvo apdorotos tinkamais
fiziniais, cheminiais ar biologiniais procesais (įskaitant rūšiavimą),
kurie pakeitė atliekų savybes taip, kad jose sumažėjo pavojingų
medžiagų kiekis, palengvėjo jų tvarkymas arba jas galima len-
gviau panaudoti.
Be to, direktyva įpareigoja valstybes nares užtikrinti, kad visas
išlaidas, susijusias su sąvartyno eksploatavimu, įskaitant numato-
mas jo uždarymo ir jo buvusios vietos priežiūros po uždarymo ne
trumpiau kaip 30 metų išlaidas, sumokėtų tą vietą eksploatuojan-
tis subjektas.
Atliekų deginimo direktyva
Atliekų deginimo direktyva numato tam tikras griežtas atliekų
terminio apdorojimo įrenginių eksploatavimo sąlygas ir jų kelia-
mos taršos lygius, kad būtų galima labiau sumažinti neigiamą tar-
šos, atsirandančios deginant atliekas, poveikį. Direktyvoje taip pat
nurodyta, kad būtina kaip galima praktiškiau panaudoti energiją,
pagamintą deginant atliekas.
Pakuočių direktyva
Pakuočių direktyvoje siūloma mažinti pakuočių svorį ir apimtį. Ji
įpareigoja valstybes nares laikantis direktyvoje nustatytų termi-
nų užkirsti kelią pakuočių atliekoms susidaryti, įvesti pakuočių
atliekų grąžinimo, surinkimo iš naudotojų arba atliekų rūšiavimo
vietų programas bei įgyvendinti pakuočių naudojimo arba pakarto-
tinio naudojimo sistemas.
1.2. Pagrindiniai ES teisės aktuose nustatyti
reikalavimai
2 paveikslas. Atliekų tvarkymo hierarchija
Šaltinis: parengta pagal „Kauno kogeneracinės jėgainės plėtros plano strateginio pasekmių aplinkai vertinimo ataskaitą“, UAB „Sweco Lietuva“, 2012.
Veiksmai atliekų tvarkymo hierarchijoje išdėstyti nuo mažiausiai
iki labiausiai pageidautinų1
:
1. Atliekų kiekio mažinimas. Tai veiksmai, kurių imamasi anks-
čiau, nei tam tikra žaliava, produktas ar cheminė medžiaga tampa
atliekomis, tuo siekiant sumažinti atliekų apimtis arba jų žalingą
poveikį.
2. Parengimas panaudoti pakartotinai. Tai bet koks procesas, ku-
riam vykstant cheminės medžiagos, produktai ar kitos medžiagos,
kurios nėra atliekos, pakartotinai naudojamos pagal jų pirminę
paskirtį.
1 Atliekų hierarchijoje pagrindinis prioritetas skiriamas atliekų prevencijai, kurios tikslas – vengti atliekų susidarymo, mažinti susidarančių ir nenaudojamų
atliekų kiekį, neigiamą poveikį aplinkai ir visuomenės sveikatai, kenksmingų medžiagų kiekį medžiagose ir produktuose. Vadovaujantis šiuo apibūdinimu,
atliekų prevencija nėra priskiriama atliekų tvarkymo veiklai.
Atliekų išskyrimo vengimas
Atliekų mažinimas
Pakartotinis panaudojimas
Perdirbimas
Energijos gavimas
Šalinimas
Mažiausiai
pageidaujama
strategija
Labiausiai
pageidaujama
strategija

4. 10 11
Atliekų valorizacijos koncepcijos atsiradimas bei nauji atliekų
tvarkymo procese diegiami įrenginiai leidžia sukurti uždarą atlie-
kų tvarkymo ciklinę sistemą, kurioje atliekos gali būti:
• pakartotinai panaudojamos;
• perdirbamos į antrines žaliavas, kurios vėl naudojamos
produktų gamyboje;
• panaudojamos energijai gauti.
Nors Lietuvoje galioja nacionaliniuose strateginiuose dokumentuo-
se įvardyti prioritetai ir nuostatos dėl atliekų tvarkymo bei panau-
dojimo, šiuo metu perspektyvinę atliekų – kaip kuro – rinką riboja
LR atliekų tvarkymo įstatymo 3 straipsnyje nustatytas atliekų
tvarkymo prioritetų eiliškumas, kuris remiasi atliekų tvarkymo hi-
erarchija (žr. 2 pav.). Joje prioritetas teikiamas atliekų susidarymo
prevencijai (paruošimui naudoti pakartotinai, prieš tai atskyrus
produktus ar jų sudedamąsias dalis, netinkamas pakartotiniam
naudojimui), o energijos iš atliekų gavimas yra viena iš mažiausiai
pageidaujamų atliekų tvarkymo strategijų.
Nors ir atrodo, kad atliekų deginimo ir atliekų tvarkymo strategijos
prieštarauja viena kitai bei vyrauja nuostata, kad, didėjant rūšia-
vimo ir kitokio atliekų panaudojimo galimybėms, atliekų deginimo
apimtys turi mažėti, tačiau užsienio šalių (pvz., Danijos, Švedijos,
Nyderlandų, Vokietijos ir kt.) patirtis rodo, kad šiose šalyse atlie-
kų rūšiavimo bei deginimo strategijos yra sėkmingai derinamos. Iš
esmės atliekų naudojimas energijai gaminti (įvykdžius energetinio
efektyvumo sąlygą bei vykdant privalomus aplinkosauginius rei-
kalavimus) yra toks pats naudojimas, kaip ir bet kuris kitas pagal
atliekų tvarkymo hierarchiją.
Remiantis užsienio šalių patirtimi galima daryti išvadą, kad
atliekų rūšiavimas ir energijos gavimas iš rūšiuoti ar perdirbti
netinkamų atliekų yra optimali kombinacija, leidžianti efektyviai
mažinanti sąvartynų naudojimą. Rūšiavimas ir deginimas turėtų
būti viena integrali atliekų tvarkymo sistemos dalis, kuri iš rūšiuo-
ti netinkamų atliekų atgautų jų vertę energetiniu pavidalu.
Savivaldybių vaidmuo tvarkant atliekas
Savivaldybė, pagal LR atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnio
nuostatas, yra atsakinga už komunalinių atliekų tvarkymo siste-
mos organizavimą atitinkamoje teritorijoje. Taip pat savivaldybės
yra atsakingos už šių atliekų tvarkymo sistemos reglamentavimą,
sukūrimą (plėtojimą) ir administravimą savo teritorijose, o savi-
valdybių teritorijų gyventojai ir jose esantys ūkio subjektai privalo
naudotis šia sistema.
LR atliekų tvarkymo įstatymas
25 straipsnis. Savivaldybių funkcijos
Savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų
tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose
susidarančioms komunalinėms atliekoms
tvarkyti, užtikrina tų sistemų funkcionavimą,
organizuoja atliekų, kurių turėtojo nustatyti
neįmanoma arba kuris neegzistuoja,
tvarkymą ir administruoja komunalinių
atliekų tvarkymo paslaugos teikimą.
Pagrindiniai teisės aktai, kuriais vadovaujasi savivaldybės, or-
ganizuodamos komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, yra savi-
valdybių atliekų tvarkymo planai, savivaldybių atliekų tvarkymo
taisyklės bei antrinių žaliavų surinkimo konteinerių stovėjimo
aikštelių schemos.
Savivaldybių atliekų tvarkymo planuose turi būti nustatytos
priemonės, užtikrinančios Valstybiniame strateginiame atliekų
tvarkymo plane bei regioniniuose atliekų tvarkymo planuose nu-
statytų užduočių įgyvendinimą.
Pagrindinis savivaldybių atliekų tvarkymo planų tikslas – nustatyti
komunalinių atliekų tvarkymo sistemų organizavimo priemones, ku-
rios užtikrintų aplinkosaugos, techninius-ekonominius ir higienos
reikalavimus atitinkančios komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos
pasiūlą visiems savivaldybės teritorijoje esantiems asmenims.
1.3. Komunalinių atliekų tvarkymo teisinė
bazė Lietuvoje
Pagrindiniai teisės aktai, reglamentuojantys atliekų tvarkymą Lie-
tuvoje, yra šie:
Valstybinis strateginis atliekų tvarkymo planas 2007–2013 m.;
Atliekų tvarkymo įstatymas;
Atliekų tvarkymo taisyklės;
Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas;
Atliekų sąvartynų įrengimo, eksploatavimo uždarymo ir priežiūros
po uždarymo taisyklės.
Pagrindinis strateginis dokumentas dėl atliekų tvarkymo yra
Valstybinis strateginis atliekų tvarkymo planas 2007–2013 m.,
kurio pagrindinis tikslas yra, atsižvelgiant į esamą atliekų tvar-
kymo būklę ir vadovaujantis Europos Sąjungos atliekų tvarkymą
reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais, Valstybės ilgalaikės
raidos strategija, Nacionaline darnaus vystymosi strategija ir kitais
nacionalinio lygmens strateginiais dokumentais, nustatyti atliekų
tvarkymo prioritetus ir principus, strateginius tikslus, taip pat
2007-2013 m. laikotarpio tikslus ir uždavinius, šio plano įgyvendi-
nimo priemones, nustatyti atliekų tvarkymo užduotis, numatyti šio
plano įgyvendinimo ir atskaitomybės mechanizmą.
Valstybinis strateginis atliekų tvarkymo planas 2007–2013 m. numato:
981
. Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo 2014–2020 metų plane turi būti nustatyta,
kad iki 2015 metų savivaldybės turi užtikrinti atskirų surinkimo sistemų sukūrimą (bent
popieriaus ir kartono, metalo, plastiko ir stiklo) ir veiksmingą komunalinių atliekų tvarkymo
sistemos funkcionavimą – taikyti diferencijuotas įmokas už nerūšiuotų komunalinių atliekų ir
išrūšiuotų antrinių žaliavų (bent tokių kaip popierius ir kartonas, metalas, plastikas ir stiklas)
surinkimą ir tvarkymą.
982
. Siekiant įvykdyti Lietuvos Respublikai nustatytas komunalinių atliekų tvarkymo užduotis
ir užtikrinti šio Plano įgyvendinimo tęstinumą, valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo
2014–2020 metų plane turi būti nustatyta, kad iki 2020 metų mažiausiai 50 procentų (vertinant
atliekų kiekį) bet tokių komunalinių atliekų (įskaitant pakuočių atliekas) kaip popierius ir
kartonas, metalas, plastikas ir stiklas ir kitos kilmės atliekų, jei šie atliekų srautai panašūs į
namų ūkių atliekas, būtų paruošiama pakartotinai naudoti ir perdirbti.
Atliekų panaudojimo energijai gauti teisiniai
aspektai
LR atliekų tvarkymo įstatymas atliekas apibrėžia kaip bet kokias
„medžiagas ar daiktus, kurių atliekų turėtojas atsikrato, ketina
ar privalo atsikratyti“. Tačiau, atsiradus alternatyviems atliekų
tvarkymo būdams, akivaizdu, kad ne visas medžiagas ar daiktus
galima laikyti atliekomis. Daugelis tradicinių atliekų šiandien yra
pripažįstamos kaip aukštą medžiaginę ar energetinę vertę turintys
objektai. Susidaro požiūris, kad tradiciškai suvokiama atlieka ne-
beegzistuoja, t. y. kiekvieną buityje ar gamyboje atsiradusį šalutinį
produktą, pritaikant atitinkamas technologines priemones, galima
panaudoti suteikiant jam medžiaginę ar energetinę vertę.
Procesas, kai atliekų tvarkymo sektoriuje taikant visumą techninių
priemonių atliekiniam daiktui ar objektui sukuriama nauja vertė
arba padidinama esama, vadinamas atliekų valorizacija (angl. klb.:
waste valorization).
Vertės atliekoms suteikimas iš esmės keičia nusistovėjusį ir lig
šiol vyraujantį linijinį medžiagų ir energijos srautą, kuris baigiasi
atliekų šalinimu. Pagrindinis atliekų tvarkymo būdas – atliekų
šalinimas į sąvartynus pastaruoju metu tampa problemiškas dėl
augančio atliekų kiekio, riboto sąvartynų ploto ir kitų priežasčių.
Lietuvoje, remiantis Atliekų tvarkymo įstatymo bei Atliekų sąvar-
tynų įrengimo, eksploatavimo uždarymo ir priežiūros po užda-
rymo taisyklių reikalavimais, sąvartynuose neleidžiama šalinti
neapdorotų atliekų. Deja, šis reikalavimas praktiškai nėra įgyven-
dinamas, kadangi nėra sukurta rūšiavimo-perdirbimo-naudojimo
sistema.
Atliekų naudojimas energijai gaminti (įvykdžius energetinio efektyvumo
sąlygą bei vykdant privalomus aplinkosauginius reikalavimus) yra toks pats
naudojimas, kaip ir bet kuris kitas pagal atliekų tvarkymo hierarchiją.
Lietuvoje atliekų deginimas yra reglamentuotas LR aplinkos
ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 699 patvirtintuose
„Atliekų deginimo aplinkosauginiuose reikalavimuose“. Reikala-
vimai nustato eksploatacines sąlygas, išmetamųjų teršalų ribines
vertes ir techninius reikalavimus, kurie privalomi visoms Lietuvos
Respublikos teritorijoje esančioms įmonėms, eksploatuojančioms
ar planuojančioms eksploatuoti atliekų deginimo įrenginius. For-
maliai reikalavimai nenustato privalomų reikalavimų atliekoms
rūšiuoti, išskyrus reikalavimus galimai pavojingų atliekų sudėčiai.
Reikalavimai yra parengti atsižvelgiant į ES Parlamento ir Tarybos
direktyvos 2000/76/EB dėl atliekų deginimo nuostatas. Šios direk-
tyvos tikslas – kiek įmanoma užkirsti kelią arba apriboti neigiamą
atliekų deginimo poveikį aplinkai, ypač oro, dirvožemio, paviršinio
ir požeminio vandens užteršimą išmetamais teršalais ir dėl to ky-
lantį pavojų žmonių sveikatai.
Savivaldybės vadovaujasi savivaldybių atliekų tvarkymo taisy-
klėmis. Taisyklių tikslas – konkrečios savivaldybės teritorijoje
įdiegti atliekų tvarkymo sistemą, kuri užtikrintų saugų atliekų
tvarkymą ir nekeltų pavojaus žmonių sveikatai, tenkintų visuome-
nės poreikius bei nepažeistų gamtą tausojančios subalansuotos
raidos principo.
Šios taisyklės nustato atliekų turėtojų ir atliekų tvarkytojų teises,
pareigas ir atsakomybę, komunalinių atliekų surinkimo, vežimo,
rūšiavimo, šalinimo, saugojimo, apskaitos tvarką, atliekų tvarkymo
viešųjų paslaugų teikimą konkrečioje savivaldybėje. Taisyklės yra
privalomos visiems fiziniams ir juridiniams asmenims.
Visos Lietuvos savivaldybės 2012 m. buvo pasitvirtinusios atliekų
tvarkymo planus bei atliekų tvarkymo taisykles. Beje, antrinių
žaliavų surinkimo konteinerių stovėjimo aikštelių schemas buvo
patvirtinusios tik 83 proc. savivaldybių.

5. 12 13
atliekų tvarkymo sistemų kūrimo pirmasis etapas apėmė atliekų
surinkimo, rūšiavimo ir naudojimo sistemų plėtrą, senų sąvartynų
uždarymą ir rekultivavimą, naujų, modernių, ES reikalavimus ati-
tinkančių atliekų šalinimo įrenginių statybą. Antrasis regioninių
komunalinių atliekų tvarkymo sistemų plėtros etapas prasidėjo
2007 metais. Šio etapo metu didžiausia investicijų dalis skiriama
bioskaidžioms atliekoms tvarkyti.
Pagrindinė grandis, atitinkamoje regiono (apskrities) savivaldybės
teritorijoje organizuojanti susidarančių komunalinių atliekų tvar-
kymą, yra savivaldybės institucija. Siekiant sukurti bendrą koo-
peruotą naudos gavėją ir vykdant ES ISPA fondo reikalavimą, de-
šimtyje Lietuvos apskričių buvo įsteigti atitinkamo regiono atliekų
tvarkymo centrai, kurių steigėjai – atitinkamo regiono (apskrities)
savivaldybės. Dažniausiai tai uždarosios akcinės bendrovės, rečiau
viešosios įstaigos tipo įmonės, kurioms steigėjas pavedė organi-
zuoti arba teikti viešąsias komunalinių atliekų tvarkymo paslau-
gas, organizuoti regioninę komunalinių atliekų tvarkymo sistemą,
atitinkančią galiojančius aplinkosauginius reikalavimus, vystyti
ir plėtoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemos infrastruktūros
objektus (žr. 3 paveikslą).
Funkcionuojančios Lietuvos atliekų tvarkymo sistemos veikla yra
grindžiama keliais pagrindiniais principais: atliekų tvarkymo
hierarchija, gamintojo atsakomybės už gaminio poveikį aplinkai
principu, principu „teršėjas moka“ bei artumo ir pakankamumo
principų taikymu. Šie principai reikalauja, kad susidariusios
atliekos būtų šalinamos artimiausiame tinkamai įrengtame atliekų
šalinimo įrenginyje ir kad valstybė turėtų pakankamą šių įrengi-
nių sistemą.
Kiekvienos apskrities regiono atliekų tvarkymo centrai greta už-
davinių ir veiklų, kurios yra bendros visiems (žr. VAATC pavyzdį),
inicijuoja ir įgyvendina projektus, kurie leidžia efektyviausiai įgy-
vendinti iškeltus uždavinius.
1.4. Komunalinių atliekų tvarkymo sistema
Lietuvoje
Lietuvoje esamos atliekų tvarkymo sistemos esminiai struktūriniai
– organizaciniai pertvarkymai buvo pradėti 2000 metais ir tebesi-
tęsia ligi šiol. Pagal atliekų susidarymo pobūdį Lietuvoje išskirtos
gamybos ir savivaldybių atliekų tvarkymo sistemos.
Gamybos atliekų tvarkymo sistema apima gamybos proceso metu
susidarančias atliekas, kurių tvarkymą reguliuoja taršos integruo-
tos prevencijos ir kontrolės leidimai, išduodami Aplinkos minis-
terijos atitinkamo regiono aplinkos apsaugos departamento pagal
„Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo,
atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių“ nustatytus reikalavimus.
Savivaldybių atliekų tvarkymo sistema apima komunalines ir kitas
savivaldybių teritorijoje susidariusias atliekas, kurios nepatenka į
gamybos atliekų tvarkymo sistemą.
Siekiant padidinti esamos savivaldybių atliekų tvarkymo sistemos
efektyvumą 2000 – 2007 metų laikotarpiu buvo kuriamos ir plėto-
jamos teritoriniu (apskričių) principu pagrįstos regioninės atliekų
tvarkymo sistemos. Joms sukurti buvo parengta ir pradėta įgyven-
dinti dešimt ES ISPA paramos projektų. Regioninių komunalinių
3 paveikslas. Lietuvos komunalinių atliekų susidarymo ir šių atliekų tvarkymą administruojančių bendrovių veiklos regionų schema
Šaltinis: parengta pagal „Kauno kogeneracinės jėgainės plėtros plano strateginio pasekmių aplinkai vertinimo ataskaitą“, UAB „Sweco Lietuva“, 2012.
1 – UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ (RATC)
2 – VŠĮ „Kauno RATC“
3 – UAB „Klaipėdos RATC“
4 – UAB „Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centras“
5 – UAB „Panevėžio RATC“
6 – VŠĮ „Šiaulių RATC“
7 – UAB „Tauragės RATC“
8 – UAB „Telšių RATC“
9 – UAB „Utenos RATC“
10 – UAB „Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centras“
1
10
9
568
3
7
4
2
Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro uždaviniai, diegiant ir eksploatuojant apskrities
atliekų tvarkymo sistemą, yra:
- integruoto ir tinkamo atliekų šalinimo įrenginių tinklo sukūrimas;
- regioninio komunalinių atliekų sąvartyno įrengimas ir eksploatavimas;
- tinkamų atliekų priėmimo į sąvartyną procedūrų nustatymas;
- monitoringo vykdymas sąvartyno eksploatavimo ir po uždarymo laikotarpiu;
- regioninio ir esamų sąvartynų uždarymo ir priežiūros po uždarymo užtikrinimas;
- žmonių sveikatai ir aplinkai nepavojingas, kokybiškas atliekų surinkimo užtikrinimas;
- atliekų panaudojimo, apdorojimo, utilizavimo ir šalinimo užtikrinimas;
- atskiro biologiškai skaidžių atliekų surinkimo užtikrinimas;
- pavojingų atliekų surinkimo iš gyventojų ir nedidelių komercinių įmonių organizavimas;
- principo „teršėjas moka” įgyvendinimas;
- pagalba rengiant regioninį ir savivaldybių atliekų tvarkymo planus;
- visuomenės informavimas.
Šaltinis: http://www.vaatc.lt/index.php?id=3

6. 14 15
2. Komunalinių atliekų
tvarkymo būklė ir
perspektyvos Lietuvoje Komunalinės atliekos – tai buityje susidarančios atliekos, taip pat
į jas savo pobūdžiu ar sudėtimi ir kiekiu panašios atliekos, susida-
rančios įmonėse, įstaigose ir organizacijose. Vertinama, jog komu-
nalinės atliekos sudaro tik apie 10 proc. visų atliekų, tačiau dėl jų
specifinių charakteristikų (pvz., sudėties, didelio atliekų turėtojų
skaičiaus, poveikio gamtinei aplinkai ir visuomenės sveikatai bei
visuotinio pobūdžio) politinis dėmesys į šių atliekų surinkimą ir
tvarkymą yra labai didelis.
Remiantis Europos statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis,
Europos Sąjungos šalyse susidariusių komunalinių atliekų kiekis
2010 m. siekė beveik 252,1 mln. tonų, iš jų 0,49 proc. arba 1,25
mln. tonų buvo surinkta Lietuvoje.
Tokiu būdu vidutiniškai vienam gyventojui Europos Sąjungoje
teko 502 kg komunalinių atliekų. Didžiausiu rodikliu iš šių šalių
išsiskiria Kipras (760 kg/1 gyventojui), taip pat Liuksemburgas,
Danija, Airija (600-700 kg/1 gyventojui), Nyderlandai, Malta,
Austrija, Vokietija, Ispanija, Prancūzija, Italija, Jungtinė Karalystė
ir Portugalija (500-600 kg/1 gyventojui). Žemiausi rodikliai (ma-
žiau nei 400 kg/1 gyventojui) užfiksuoti Lietuvoje (7 vieta iš 27),
Rumunijoje, Slovakijoje, Čekijos Respublikoje, Lenkijoje, Estijoje ir
Latvijoje.
Lietuvoje komunalinių atliekų kiekiai vienam gyventojui ilgą laiką
išlieka vieni mažiausių Europos Sąjungoje. (2010 m. Lietuvoje
vienam gyventojui teko 381 kg komunalinių atliekų). Iš dalies šią
situaciją paaiškina žemesnis šalies ekonominio išsivystymo lygis
ir mažesnis Lietuvoje gyvenančių žmonių vartojimas. Kita vertus,
reikia atkreipti dėmesį, jog daliai šalies gyventojų nedalyvaujant
komunalinių atliekų surinkimo schemoje (2010 m. savivaldybių
duomenimis, komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą gavo 94
proc. gyventojų, likusi dalis jas tvarkė nelegaliai, pvz., degino
ar išmesdavo į aplinką), taip pat dėl duomenų apie komunalines
atliekas netikslumų, vertinimuose naudojama oficialioji statistika
gali rodyti ne visai realią situaciją. Tikėtina, jog ateityje oficialioje
statistikoje fiksuojamų atliekų apimčių augimą gali lemti tikslesnė
duomenų rinkimo sistema ir padidėjęs komunalinių atliekų surin-
kimo paslaugų prieinamumas.
Kaip matyti iš 5 paveikslo, 2005–2010 m. laikotarpiu (išskyrus
2009 m.) Lietuvoje komunalinių atliekų kiekis, tenkantis 1 gy-
ventojui, kasmet auga. 2005 m., 2006 m. ir 2007 m. šio rodiklio
augimas siekia po 3 proc., 2008 m. – 1 proc., o 2010 m. – 6 proc.
Šis augimas daugiausiai yra siejamas su šalies ekonomikos ten-
dencijomis, t. y. augant žmonių perkamajai galiai, gaminant dau-
giau prekių, jų daugiau ir suvartojama, kartu didėja komunalinių
atliekų kiekiai.
2.1. Komunalinių atliekų susidarymas ir
surinkimas
4 paveikslas. Komunalinių atliekų kiekis, tenkantis vienam gyventojui ES 27 šalyse 2010 m. (kg)
Šaltinis: „Eurostat“.
ES27šalys
Kipras
Liuksemburgas
Danija
Airija
Nyderlandai
Malta
Austrija
Vokietija
Ispanija
Prancūzija
Italija
Jungtinėkaralystė
Portugalija
Suomija
Belgija
Švedija
Graikija
Slovėnija
Vengrija
Bulgarija
Lietuva
Rumunija
Slovakija
Čekija
Lenkija
Estija
Latvija
0
700
100
800
600
500
400
300
200

7. 16 17
ES27šalys
Kipras
Liuksemburgas
Danija
Airija
Nyderlandai
Malta
Austrija*
Vokietija
Ispanija
Prancūzija
Italija*
Jungtinėkaralystė*
Portugalija
Suomija
Belgija
Švedija
Graikija*
Slovėnija
Vengrija
Bulgarija
Lietuva
Rumunija
Slovakija
Čekija
Lenkija
Estija
Latvija
100%
90%
80%
70%
60%
50%
40%
30%
20%
0
10%
Šalinimas sąvartynuose Perdirbimas Kompostavimas Deginimas
Ilgalaikėje perspektyvoje susidarančių komunalinių atliekų ben-
dros apimtys priklausys nuo įvairių veiksnių, o ypač nuo gyven-
tojų skaičiaus kitimo, ekonomikos tendencijų, namų ūkio dydžio
pokyčių ir pan. Remiantis Europos aplinkos agentūros (EEA) ir
Europos tausojančio vartojimo ir gamybos centro (ETSCP) 2011
metais parengtomis prognozėmis2
, kurios apima 27-ias Europos
Sąjungos šalis (išskyrus Kiprą), taip pat Norvegiją bei Šveicariją,
komunalinių atliekų kiekis per daugiau kaip 10 metų (nuo 2008
iki 2020 m.) šiame regione gali išaugti apie 7 proc. (iki 280 mln.
tonų). Atsižvelgiant į gyventojų skaičiaus kitimo prognozes ir
ekonominių rodiklių projekcijas, numatoma, jog Lietuvoje susida-
rančių komunalinių atliekų apimtys nuo 2013 m. ilgalaikėje pers-
pektyvoje kasmet gali augti nuo 1 iki 4 proc.3
Kaip matyti iš 5 paveikslo, 2010 m. Lietuvoje vienam gyventojui
teko 381 kg komunalinių atliekų, iš kurių didžiąją dalį (82,4 proc.)
sudarė mišrios buitinės atliekos, o antrinės žaliavos ir kitos komu-
nalinės atliekos sudarė atitinkamai 10,0 proc. ir 7,6 proc. komuna-
linių atliekų.
Sprendžiant iš pavienių tyrimų, didžiausią dalį mišrių komunali-
nių atliekų šalyje sudaro biologiškai skaidžios atliekos (t. y. maisto
gamybos, popieriaus ir kartono atliekos ir kt.), kurios priskiriamos
atsinaujinantiems energijos ištekliams. Taip pat santykinai dide-
lėmis apimtimis iš kitų komunalinių atliekų išsiskiria plastikų ir
stiklo atliekos4
.
Vertinant pagal atliekų susidarymo šaltinį, gyventojų komunalinės
atliekos šalyje sudaro 75–85 proc. visų komunalinių atliekų.
Akivaizdu, jog didžiausi komunalinių atliekų kiekiai susidaro
labiausiai urbanizuotose teritorijose. Remiantis savivaldybių patei-
kiamais duomenimis, 2010 m. Vilniuje buvo surinkta 199,5 tūkst.
tonų komunalinių atliekų, Kaune – 141,3 tūkst. tonų , Klaipėdoje –
76,3 tūkst. tonų, Panevėžyje – 57,8 tūkst. tonų ir Šiauliuose – 44,7
tūkst. tonų (žr. 6 paveikslą). Vertinant savivaldybių atliekų srautus
pagal jų priskyrimą regioniniams atliekų tvarkymo centrams,
nustatyta, jog didžiausi komunalinių atliekų kiekiai 2010 m. buvo
surinkti Vilniaus regiono (39 proc. šalies kiekio), taip pat Kauno,
Klaipėdos ir Šiaulių regionų RAAD (regiono aplinkos apsaugos
departamento) teritorijose (atitinkamai 17 proc., 13 proc. ir 11
proc. šalies kiekio).
Savivaldybių duomenimis, 2010 m. 94 proc. gyventojų buvo teikia-
mos komunalinių atliekų surinkimo paslaugos. Paslaugos priei-
namumo skirtumai miestų ir kaimų gyventojams kasmet mažėja.
2009 / 2010 m. miestuose su daugiau kaip 1000 gyventojų paslau-
gos buvo teikiamos 96 proc., o miesteliuose ir kaimuose su mažiau
nei 200 gyventojų – 66 proc. gyventojų. Mažiausias paslaugos pri-
einamumas (apie 50–60 proc.) nustatytas Molėtų rajono ir Pagėgių
rajono savivaldybėse.
Didžioji dalis (2010 m. duomenimis – 74 proc.) komunalinių atlie-
kų yra surenkama konteineriais. Likusi šių atliekų dalis surenka-
ma apvažiavimo būdu (5 proc.), didelių gabaritų atliekų surinkimo
aikštelėse (2 proc.) ir komunalinių atliekų tvarkymą papildančiose
sistemose (5 proc.).
2.2. Komunalinių atliekų tvarkymas
Moderniausia komunalinių atliekų tvarkymo sistema Europos Są-
jungoje išsiskiria Vokietija, Nyderlandai, Austrija, Belgija, Švedija
ir Danija (žr. 7 paveikslą). Šiose šalyse sąvartynuose šalinamų
komunalinių atliekų dalis sudaro tik iki 3 proc. visų komunalinių
atliekų. Būtina atkreipti dėmesį, jog šiose šalyse sėkmingai deri-
namos dvi šiuolaikinės priemonės: atliekų perdirbimas bei
atliekų deginimas.
Deginimas kaip komunalinių atliekų tvarkymo priemonė plačiau-
siai taikoma Danijoje (54 proc.), Švedijoje (49 proc.), Nyderlanduo-
se (39 proc.), Vokietijoje (38 proc.), Belgijoje (37 proc.), Liuksem-
burge (35 proc.) ir Prancūzijoje (34 proc.). Atliekų deginimo tech-
nologijų beveik nenaudoja (deginamos atliekos sudaro mažiau nei
1 proc. tvarkomų atliekų) 10 Europos Sąjungos šalių (iš jų Lietuvos
kaimynės Latvija, Estija ir Lenkija).
Perdirbimas ir kompostavimas labiausiai paplitęs Austrijoje, Belgi-
joje, Vokietijoje, Nyderlanduose ir Švedijoje. Šiose šalyse perdirba-
ma ir kompostuojama daugiau kaip 50 proc. komunalinių atliekų.
2 Šaltinis: The European Environment-State and Outlook 2010. Material Resources and Waste-2012 Update, European Environment Agency, 2012.
3 Remiantis 2012 m. vasario 28–29 d. regioniniame nepavojingų atliekų sąvartyne Dumpiuose (Klaipėdos rajonas) atliktu mišrių komunalinių atliekų
sudėties tyrimo duomenimis, komunalinių biologiškai skaidžių atliekų dalis sudaro 42,4 proc., plastikų atliekų (įskaitant pakuotes) – 13,0 proc., stiklo
(įskaitant pakuotes) atliekų - 6,5 proc. nuo visų mišrių komunalinių atliekų.
4 Šaltinis: Statistics in Focus, Eurostat, 31/2011
5 paveikslas. Surinktas komunalinių atliekų kiekis, tenkantis vie-
nam gyventojui Lietuvoje (kg)
Šaltinis: Aplinkos būklė 2011. Tik faktai. – Aplinkos apsaugos agentūra,
2012, Vilnius.
6 paveikslas. Surinkta komunalinių atliekų Lietuvos didžiuosiuose
miestuose 2010 m. (tūkst. tonų)
Šaltinis: Apibendrinta informacija apie komunalinių atliekų tvarkymo sis-
temas Lietuvos savivaldybėse 2010–2011 metais. – Aplinkos ministerijos
internetinė svetainė.
2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010
300
41
25
307
45
25
317
50
23
334
44
23
339
42
26
311
27
23
314
29
38
Kitos komunalinės Antrinės žaliavos Mišrios buitinės
Vilnius Kaunas Klaipėda Panevėžys Šiauliai
199,5
141,3
76,3
57,8
44,7
Istoriškai ilgą laiką atliekų šalinimas sąvartynuose buvo dominuo-
janti atliekų tvarkymo priemonė, tačiau per paskutinius dvidešimt
metų šios priemonės taikymas daugelyje šalių ženkliai sumažėjo.
Remiantis Europos statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis,
2010 m. Europos Sąjungos šalyse buvo sutvarkyta 244 mln. tonų
komunalinių atliekų, 38 proc. jų buvo pašalinta sąvartynuose,
25 proc. perdirbta, 22 proc. sudeginta ir 15 proc. kompostuota.
Palyginti su 1995 metais šiose šalyse 68 proc. komunalinių atliekų
buvo pašalinta sąvartynuose, 11 proc. perdirbta, 15 proc. sudegin-
ta ir 6 proc. kompostuota5
.
Vis dėlto šiuo metu atskiros Europos Sąjungos šalys labai skiriasi
pagal naudojamas komunalinių atliekų tvarkymo sistemas. Lietu-
va, kaip ir Bulgarija, Rumunija ir Latvija, yra priskiriama prie tų
Europos Sąjungos šalių, kuriose dar labai menkai yra naudojami
modernūs komunalinių atliekų tvarkymo metodai. 2010 m. Lietuva
pagal sąvartynuose tvarkomų komunalinių atliekų dalį (apie 90
proc.) tarp kitų Europos Sąjungos šalių užima 3 vietą.
5 Šaltinis: Statistics in Focus, Eurostat, 31/2011.
7 paveikslas. Komunalinių atliekų tvarkymas Europos Sąjungos šalyse 2010 m. (proc.)
Šaltinis: „Eurostat“.
*Prognozė.
1995–2010 m. laikotarpiu, sprendžiant sąvartynų problemą, spar-
čiausiai Europos Sąjungos šalyse iš komunalinių atliekų tvarkymo
priemonių augo atliekų perdirbimo technologijų naudojimas (14
procentinių punktų). Deginamų ir kompostuojamų komunalinių
atliekų procentinės dalys išaugo panašia apimtimi (atitinkamai 7
ir 9 procentiniais punktais). Plačiau žr. 8 paveikslą.

8. 18 19
8 paveikslas. Komunalinių atliekų tvarkymas Europos Sąjungoje 1995–2010 m. (proc.)
*Vertinamos 27 Europos Sąjungos šalys.
68
5757
1616
1111
1616
11
6
15
57
16
11
16
38
25
15
22
Kompostavimas
Perdirbimas
Deginimas
Šalinimas sąvartynuose
Lietuvos mastu situacija kol kas keičiasi gana lėtai. Nors per
2008–2010 metus į sąvartynus patekusių komunalinių atliekų
apimtys mažėjo, tačiau jų santykinė dalis tvarkomų atliekų apim-
tyje beveik nekito, išskyrus ryškesnį sumažėjimą 2010 metais,
siekusį apie 5 procentinius punktus. Tačiau toks sumažėjimas
buvo pasiektas daugiausiai dėl išaugusio atliekų išvežimo iš šalies.
Perdirbamų ar panaudojamų ir kitais būdais tvarkomų (taip pat
deginamų) komunalinių atliekų dalis per trejus metus išaugo 0,8
procentinio punkto (žr. 9 paveikslą).
9 paveikslas. Komunalinių atliekų tvarkymas Lietuvoje 2008–2010 m.
2008 2009 2010
tonų proc. tonų proc. tonų proc.
Šalinimas sąvartynuose 1254 91,3% 1093 91,0% 1078 86,4%
Išvežimas iš šalies 60 4,4% 50 4,1% 106 8,5%
Naudojimas / perdirbimas 60 4,4% 57 4,8% 63 5,0%
Šalinimas kitais būdais 0 0,0% 0,8 0,1% 1,9 0,2%
Šaltinis: Aplinkos būklė 2011. Tik faktai. – Aplinkos apsaugos agentūra, 2012, Vilnius.
Nuo 2004 m. (išskyrus 2009 m.) antrinių žaliavų panaudojimo ap-
imtys kito tokia seka: per 2004–2008 m. kasmet augo vidutiniškai
4 proc., 2009 m. sumažėjo 29 proc., o 2010 m. augo iki 32 proc.
Iš viso 2010 m. Lietuvoje buvo panaudota 784 tūkst. tonų antrinių
žaliavų, daugiausia jų – metalas, taip pat popierius, stiklas.
10 paveikslas. Antrinių žaliavų panaudojimas Lietuvoje 2010 m.
Šaltinis: Aplinkos būklė 2011. Tik faktai. – Aplinkos apsaugos agentūra, 2012, Vilnius.
Metalas
Stiklas
Popierius
Padangos
577 tūkst. t
(74%)
59 tūkst. t
(8%)
105 tūkst. t
(13%)
16 tūkst. t
(2%)
27 tūkst. t
(3%)
Plastikas
2.3. Lietuvos įsipareigojimai komunalinių
atliekų tvarkymo srityje
• Biologiškai skaidžių atliekų tvarkymas turi užtikrinti, kad
sąvartynuose šalinamos komunalinės biologiškai skaidžios
atliekos sudarytų:
- iki 2013 m. ne daugiau kaip 50 proc. 2000 metų biologiškai
skaidžių atliekų6
(t. y. ne daugiau kai 362,6 tūkst. tonų);
- iki 2020 m. ne daugiau kaip 35 proc. 2000 metų biologiškai
skaidžių atliekų (t. y. ne daugiau kaip 253,8 tūkst. tonų).
• Nešiojamųjų baterijų ir akumuliatorių atliekų turi būti
surenkama tiek:
- nuo 2012 m. turi būti surenkama 25 proc. nešiojamųjų ba-
terijų ir akumuliatorių atliekų (skaičiuojant pagal einamai-
siais kalendoriniais metais ir ankstesniais 2 kalendoriniais
metais pateiktų Lietuvos vidaus rinkai nešiojamųjų baterijų
ir akumuliatorių svorio vidurkį).
- nuo 2016 m. turi būti surenkama 45 proc. nešiojamųjų ba-
terijų ir akumuliatorių atliekų (skaičiuojant pagal einamai-
siais kalendoriniais metais ir ankstesniais 2 kalendoriniais
metais pateiktų Lietuvos vidaus rinkai nešiojamųjų baterijų
ir akumuliatorių svorio vidurkį).
Valstybinis strateginis atliekų tvarkymo planas numato atskirus
įsipareigojimus ir dėl gamybos, medicininių, elektros ir elektro-
ninės įrangos, pakuočių atliekų, taip pat eksploatuoti netinkamų
transporto priemonių ir jų dalių tvarkymo, alyvos atliekų ir nuotė-
kių dumblo tvarkymo.
Išvardintų įsipareigojimų įgyvendinimas Lietuvai yra didelis iš-
šūkis, reikalaujantis sukurti reikiamą infrastruktūrą ir užtikrinti
efektyvų jos valdymą.
Komunalinių atliekų tvarkymo infrastruktūros plėtrą numatoma ir
toliau vykdyti regioniniu principu. Savivaldybės, atsižvelgdamos
į vietos sąlygas, specifiką, technines galimybes, ekonomiškumą,
atliekų kiekius, regioninio ir tarpregioninio bendradarbiavimo
galimybes, numatytas atliekų tvarkymo užduotis, turi pasirinkti
ir įgyvendinti joms tinkamą atliekų tvarkymo sistemos plėtros
modelį.
Savivaldybės, rengdamos atliekų tvarkymo planus, turi vadovau-
tis Valstybiniu strateginiu atliekų tvarkymo planu. Šiuo metu
galiojantis planas apima 2007–2013 metų laikotarpį. Netrukus šį
dokumentą pakeis naujas planas, numatysiantis detalias Lietuvos
atliekų tvarkymo gaires 2014–2020 metams.
Atsižvelgiant į ES direktyvų nuostatas, įtvirtintas Valstybiniame
strateginiame atliekų tvarkymo plane, artimiausiu metu Lietuvai
reikės pasiekti šiuos svarbiausius įsipareigojimus:
• Iki 2015 m. savivaldybės turi užtikrinti atskirų surinkimo
sistemų sukūrimą (bent popieriaus ir kartono, metalo, plastiko
ir stiklo) ir veiksmingą komunalinių atliekų tvarkymo sistemos
funkcionavimą – taikyti diferencijuotas įmokas už nerūšiuotų
komunalinių atliekų ir išrūšiuotų antrinių žaliavų (bent
tokių kaip popierius ir kartonas, metalas, plastikas ir stiklas)
surinkimą ir tvarkymą.
• Iki 2020 m. mažiausiai 50 proc., vertinant atliekų kiekį, bent
popieriaus ir kartono, metalo, plastiko ir stiklo (įskaitant
pakuočių atliekas) atliekų, kaip ir kitos kilmės atliekų, jei
šie atliekų srautai panašūs į namų ūkių atliekas, turi būti
paruošiama pakartotinai naudoti ir perdirbti.
2012 m. Europos Komisijos atliktame tyrime, kuriuo siekiama įvertinti, kaip valstybės narės
tvarko komunalines atliekas (taikant 18 kriterijų tokiose srityse kaip 1) atliekų tvarkymo
hierarchijos taikymas praktikoje, 2) ekonominių paskatų taikymas, siekiant vykdyti atliekų
tvarkymą pagal atliekų tvarkymo hierarchiją, 3) komunalinių atliekų tvarkymo pajėgumų
tinklas, jo kokybė ir numatyta plėtra; 4) tikslų dėl biologiškai skaidžių atliekų tvarkymo
įgyvendinimas, 5) ES teisės aktų pažeidimai) ir jo pagrindu parengtoje ataskaitoje „Screening
of waste management performance of EU Member States“, Lietuva priskiriama prie 10-ties
šalių (kartu su Graikija, Bulgarija, Malta, Rumunija, Kipru, Latvija, Italija, Slovakija,
Estija), kuriose nustatyti didžiausi trūkumai Europos Sąjungos atliekų tvarkymo teisinių
nuostatų įgyvendinimo atžvilgiu. Pasinaudodama šia ataskaita, Komisija numato parengti
išvardintoms šalims veiksmų planus, kurie turės padėti skleisti geriausią patirtį, pateikti šalims
pritaikytas rekomendacijas, kaip pagerinti atliekų tvarkymą pasinaudojant ekonominėmis,
teisinėmis ir administracinėmis priemonėmis ir Europos Sąjungos struktūriniais fondais.
6 Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane nurodytas 2000 metų biologiškai skaidžių atliekų kiekis - 725,2 tūkst. tonų.

9. 20 21
2.4. Komunalinių atliekų tvarkymo
infrastruktūra ir planuojami projektai
Šiuo metu antrinių Lietuvos žaliavų rūšiavimo ir paruošimo per-
dirbti sektoriuje dirba kelios dešimtys įmonių. Šalyje yra sukurti
šie antrinių žaliavų rūšiavimo pajėgumai: antrinių žaliavų konve-
jerinių rūšiavimo linijos (ekspertiniu vertinimu pajėgumai siekia
apie 300 tūkst. tonų per metus), mišrių komunalinių atliekų rūšia-
vimo įrenginiai (ekspertiniu vertinimu pajėgumai apie 280 tūkst.
tonų per metus), automatizuotos stiklo atliekų rūšiavimo linijos
(ekspertiniu vertinimu pajėgumai – apie 57 tūkst. tonų per me-
tus)8
. Kol kas antrinės žaliavos (išskyrus juodųjų metalų) Lietuvoje
rūšiuojamos rankiniu būdu, techniniu požiūriu naudojant gana
primityvias technologijas. Tačiau situacija gali keistis, pastaruoju
metu augant investicijoms į naujas technologijas, vykstant įmonių
susijungimams. Deja, perdirbėjų kol kas nėra daug, kadangi šiam
verslui išvystyti reikia labai didelių investicijų. Todėl išrūšiuotos
atliekos dažniausiai išvežamos perdirbti į užsienį.
Komunalinių biologiškai skaidžioms atliekoms tvarkyti šalyje iki
2015 m. Europos Sąjungos lėšomis yra numatyta sukurti mecha-
ninio biologinio atliekų apdorojimo sistemas. Lietuvoje 9 iš 10
komunalinių atliekų tvarkymo regionų planuojama statyti mecha-
ninio biologinio apdorojimo įrenginius, o Klaipėdos regione – me-
chaninio rūšiavimo įrenginį (numatoma, jog apdorojimo pajėgumai
sieks daugiau kaip 1 mln. tonų mišrių atliekų per metus). Visuose
regionuose numatoma mechaninio apdorojimo įrenginiais atskirti
vykdyti biologiškai skaidžias atliekas nuo perdirbti tinkamų an-
trinių žaliavų. Biologiškai skaidžioms atliekoms apdoroti Marijam-
polės, Alytaus, Telšių, Panevėžio ir Utenos regionuose numatyta
pastatyti sausos fermentacijos biodujų išgavimo įrenginius, Šiaulių
ir Vilniaus regione – biodžiovinimo įrenginius, o Kauno ir Taura-
gės regionuose – uždaro kompostavimo įrenginius. Antrinėms ža-
liavoms rūšiuoti daugelyje rajonų numatoma naudoti automatinius
rūšiavimo įrenginius bei rankinio rūšiavimo kabinas.
Pastaraisiais metais komunalinių atliekų tvarkymo infrastruktū-
ros plėtrą labiausiai skatina Europos Sąjungos finansinė parama,
gamintojams ir importuotojams nustatyta atsakomybė už atliekų
tvarkymą, taip pat privačios investicijos. Apibendrinta informacija
apie šią egzistuojančią komunalinių atliekų tvarkymo infrastruktū-
rą pateikta 11 paveiksle.
11 paveikslas. Komunalinių atliekų tvarkymo infrastruktūra Lietuvoje
Šaltinis: sudaryta autorių.
Tobulinant Lietuvoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemą, nu-
matyta toliau investuoti į reikiamos atliekų surinkimo, rūšiavimo
ir naudojimo infrastruktūros įrengimą, didelį dėmesį skiriant
biologiškai skaidžių atliekų tvarkymui, taip pat į senų sąvartynų
uždarymo ir kultivavimo darbus.
Vykdant įsipareigojimus dėl atliekų šalinimo, Lietuvoje buvo užda-
ryti visi reikalavimų neatitikę sąvartynai. Nuo 2009 m. Lietuvoje
nepavojingos atliekos yra šalinamos 11-oje regioninių nepavojingų-
jų atliekų sąvartynų, atitinkančių aplinkos apsaugos ir visuomenės
sveikatos saugos reikalavimus, o senuose sąvartynuose numatyta
atlikti uždarymo ir kultivavimo darbus. Remiantis 2011 m. duo-
menimis, iš 799 šalyje veikusių sąvartynų, šiukšlynų ir atliekomis
užterštų teritorijų didžioji dalis (daugiau kaip 70 proc.) yra visiškai
sutvarkyta, likusi – dar tvarkoma ar planuojama sutvarkyti.
Kuriant antrinių žaliavų surinkimo infrastruktūrą, šalyje
plėtojama antrinių žaliavų surinkimo iš gyventojų konteinerių
sistema, statomos didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelės.
2011 m. pirminiam atliekų rūšiavimui Lietuvoje buvo įrengtos
8103 antrinių žaliavų konteinerių aikštelės, tokiu būdu viena
antrinių žaliavų konteinerių aikštelė teko 388 gyventojams.
Vertinama, jog dar šalyje trūksta 1967 tokių aikštelių7
. Aplinkos
ministerija savivaldybėms yra nupirkusi beveik 20 tūkst. antri-
nių žaliavų surinkimo konteinerių. Taip pat šalyje veikė veikia
62 didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelės, skirtos buityje
susidarančioms stambioms statybos ir griovimo, elektros ir
elektroninės įrangos, naudotų padangų, buities pavojingoms ir
kitoms atliekoms. Ateityje planuojama įrengti dar 60 tokių
aikštelių.
1
1
1
3
4 1
1
1 1
2
4 1
1
5 1
2
1 2
6
2 1
1
11
6 1
4
6 1
3
Regioniniai nepavojingųjų atliekų sąvartynai
Žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelės
Antrinių žaliavų rūšiavimo (paruošimo perdirbti) linijos
Atliekų deginimo įrenginiai
7 Šaltinis: Apibendrinta informacija apie komunalinių atliekų tvarkymo sistemas Lietuvos savivaldybėse 2011–2012 metais. – Aplinkos ministerijos
internetinė svetainė.
8 Šaltinis: Gaminių ir pakuočių atliekų hierarchijos taikymo studija. – UAB „Ekokonsultacijos“, 2012.
12 paveikslas. Planuojami mechaninio biologinio apdorojimo įrenginiai (MBA)
Komunalinėms biologiškai skaidžioms atliekoms surinkti iš gyven-
tojų ir joms tvarkyti kuriama žaliųjų atliekų kompostavimo infras-
truktūra. Aplinkos ministerijos duomenimis, 2013 m. pradžioje
šalyje veikė 29 kompostavimo aikštelė, skirta organiškai suyran-
čioms atliekoms kompostuoti (želdynų karpymo ir sodo atliekoms,
nupjautai vejų žolei, nugenėtoms medžių, krūmų bei gyvatvorių
šakoms, nukritusiems medžių lapams, daržininkystės atliekoms),
o artimiausioje ateityje dar planuoja įrengti 24 tokias aikšteles.
Atliekų deginimo įmones šilumai gaminti, remiantis Naciona-
line energetinės nepriklausomybės strategija, numatyta statyti
didžiausiuose šalies miestuose arba prie jų. Tokio tipo įmonė jau
yra pastatyta Klaipėdos laisvojoje ekonominėje zonoje. Ši pirmoji
Lietuvoje ir kol kas vienintelė Baltijos šalyse termofikacinė UAB
„Fortum Klaipėda“ jėgainė (pajėgumai – 260 tūkst. tonų per me-
tus), kurioje kurui bus naudojamos atliekos, darbą pradės 2013 m.
II ketvirtyje. Pagrindinis kuras, kuriuo bus kūrenama elektrinė, –
komunalinės ir nepavojingos pramoninės atliekos iš Klaipėdos
regiono. Naujoji termofikacinė elektrinė tieks šilumą į Klaipėdos
miesto centralizuotą šilumos tiekimo sistemą. Pradėjusi veikti jė-
gainė patieks Klaipėdos šilumos vartotojams apie 40 % reikalingo
metinio šilumos kiekio. Elektros energija bus tiekiama į bendrą
Lietuvos energetinį tinklą. UAB „Fortum Heat Lietuva“ komunali-
nių atliekų deginimo investicinius projektus toliau numato vystyti
ir Kaune bei Vilniuje.
Atliekų deginimas yra planuojamas ir AB „Akmenės cementas“
gamykloje. Šiuo metu įmonė modernizuoja gamyklą, kad būtų su-
darytos techninės galimybės iškastinį kurą pakeisti atliekomis ir
kietu atgautuoju kuru. Numatoma, jog 2014–2015 m. planuojami
kietojo atgautojo kuro deginimo pajėgumai įmonėje sieks iki 150
tūkst. tonų per metus.
Komunalinių atliekų deginimas Valstybiniame strateginiame atliekų
tvarkymo plane yra priskiriamas prie atliekų tvarkymo sektoriaus
galimybių. Šiame dokumente SSGG (stiprybių, silpnybių, galimybių ir
grėsmių) analizėje pažymima, jog „iškastinio kuro brangimas sudaro
palankias ekonomines sąlygas energiją gaminti iš atliekų“.
Šaltinis: Gaminių ir pakuočių atliekų hierarchijos taikymo studija. – UAB „Ekokonsultacijos“, 2012.
*Parengta pagal projektų pirkimo dokumentaciją, galimybių studijas, SPAV.
Regionas MBA įrengimo vieta
Mechaninis apdorojimas
orientacinis pajėgumas, t/m
Biologinis apdorojimas orientacinis
pajėgumas, t/m
Alytaus Tankiškių k., Alytaus r. 65.702 20.000
Kauno
Zabieliškio k., Kėdainių r. 20.000 8.500
Ateities pl. 46, Kaunas 220.000 78.000
Klaipėdos Dumpių k., Klaipėdos r. 75.000 —
Marijampolės Ringovėlės k., Marijampolės sav. 70.200 32.000
Panevėžio Dvarininkų k., Panevėžio r. 86.470 22.000
Šiaulių Aukštatrakių k., Šiaulių r. 107.000 41.000
Tauragės Leikiškių k., Tauragės r. 29.220 14.000
Telšių Jarubaičių k., Plungės r. 50.000 20.000
Utenos Mockėnų k., Utenos r. 45.200 15.000
Vilniaus Jočionių g., Vilnius (planuojama) 250.000 —
Iš viso 1.018.792 250.500

10. 22 23
3.1. Komunalinių atliekų tvarkymas Švedijoje
3. Šiuolaikiška atliekų tvarkymo
sistema: Stokholmo pavyzdys
Palyginus komunalinių atliekų tvarkymą Švedijoje ir Lietuvoje, Lie-
tuva yra akivaizdžiai atsilikusi. Į dabartinius Lietuvos statistinius
rodiklius buvo panašūs XX a. aštuntojo dešimtmečio Šiaurės šalių
statistiniai rodikliai, t. y. 70–80 proc. komunalinių atliekų būdavo
išgabenama į sąvartynus.
Šiandieninė Švedijos komunalinių atliekų tvarkymo sistema yra
viena tobuliausių Europoje. 2010 m. Švedijoje susidarė maždaug
4,3 mln. tonų komunalinių atliekų, o tai yra 1,7 proc. viso ES su-
sidarančio komunalinių atliekų kiekio. ES Švedija užima 16 vietą
pagal vienam gyventojui tenkantį susidarančių komunalinių atlie-
kų kiekį.
13 paveikslas. Komunalinės atliekos Lietuvoje ir Švedijoje 2010 m.
Rodiklis Švedija Lietuva
Gyventojų skaičius 9 378 126 3 286 820
Susidariusių komunalinių atliekų kiekis tūks tonų 4364 1253
Sutvarkytų komunalinių atliekų kiekis tūks tonų 4312 1142
Santykinė išraiška % (sutvarkytų komunalinių atliekų kiekis /
susidariusių atliekų kiekis)
% 99% 91%
Susidariusių komunalinių atliekų kiekis, tenkantis vienam gyventojui Kiekis tenkantis vienam gyventojui (kg) 465 381
Sutvarkytų komunalinių atliekų kiekis, tenkantis vienam gyventojui Kiekis tenkantis vienam gyventojui (kg) 460 348
Šaltinis: „Eurostat“.
Lietuvos gyventojų skaičius yra 2,8 karto mažesnis nei Švedijos, tuo
tarpu susidariusių atliekų kiekis yra 3,4 karto mažesnis. Pagal vie-
nam gyventojui susidariusį atliekų kiekį Lietuva yra 21 vietoje ES.
Tai, aišku, lemia žemesnis Lietuvos ekonomikos išsivystymo lygis.
2010 m. Švedijoje sutvarkytų komunalinių atliekų kiekis vienam
gyventojui siekė 460 kg ir buvo ženkliai aukštesnis nei Lietuvos
vidurkis ir šiek tiek žemesnis nei ES vidurkis, kuris tuo metu ati-
tinkamai buvo 486 kg.
Švedijos atliekų tvarkymo sistema aprėpia beveik visus jos gyven-
tojus. Palyginti su susidarančių atliekų kiekiu, Švedijoje suren-
kamų atliekų procentas yra aukštas (2010 m. buvo 99 proc.), o
Lietuvoje tuo metu jis siekė tik 91 proc.
2010 m. Švedijoje 49 proc. surinktų komunalinių atliekų buvo ap-
dorota terminiu būdu, 36 proc. – perdirbta, 14 proc. – biologiškai
apdorota. Tik 1 proc. surinktų komunalinių atliekų buvo užkasta
sąvartynuose.
2009 m. pabaigoje Švedijoje veikė 29 terminio atliekų apdorojimo
įrenginiai, kuriuose sudeginta maždaug 4,7 mln. tonų atliekų, iš jų
47 proc. arba 2,2 mln. tonų buvo komunalinės atliekos. Deginant
atliekas Švedijos atliekų deginimo įrenginiuose iš viso buvo paga-
minta 13,9 TWh energijos, iš jos atitinkamai 12,3 TWh šiluminės
energijos ir 1,6 TWh elektros energijos.
Kitaip nei Švedijoje, atliekų išgabenimas į sąvartynus Lietuvoje
vis dar tebėra populiariausiais atliekų šalinimo būdas – 94 proc.
atliekų Lietuvoje buvo išgabenta į sąvartynus, 4 proc. – perdirbta,
o 2 proc. – kitaip apdorota.

11. 24 25
15 paveikslas. Komunalinių atliekų tvarkymo būdai Švedijoje 2010 m.
Šaltinis: „Eurostat“.
3.2. Atliekų tvarkymas Stokholme
2009 m. Stokholme surinkta 416 tūkst. tonų komunalinių atliekų,
o vienam statistiniam Švedijos sostinės gyventojui teko apie 490
kg komunalinių atliekų. Palyginti Vilniuje 2010 m. surinktų komu-
nalinių atliekų masė buvo 199 tūkstančiai tonų. 2010 m. vienam
Vilniaus gyventojui teko 362 kg komunalinių atliekų, t. y. 26 proc.
mažiau nei vienam Stokholmo gyventojui.
73,8 proc. Stokholme surinktų komunalinių atliekų buvo apdoro-
tos termiškai, kartu pagaminant naudoti skirtą energiją, 19,9 proc.
atliekų perdirbta ir tik 0,9 proc. atliekų apdorota biologiniais bū-
dais, o 5,4 proc. atliekų išgabenta į sąvartynus. Stokholme įrengti
maždaug 85 atliekų surinkimo taškai, atliekoms surinkti naudoja-
ma apie 275 tūkstančiai atliekų konteinerių.
Atliekoms tvarkyti, įskaitant komunalinių atliekų surinkimą, gabe-
nimą ir atliekų tvarkymą bei sistemos tobulinimą ir jos administra-
vimą, Stokholmo miesto valdžia kasmet išleidžia apie 50 milijonų
eurų. Šis biudžetas aprėpia tris pagrindines su komunalinių atlie-
kų tvarkymo sistema susijusias sritis:
• atliekų surinkimą ir gabenimą;
• atliekų šalinimą;
• su atliekų valdymu susijusios sistemos tobulinimą,
administravimą ir informacijos apdorojimą.
Kiekvienai nurodytai sričiai Stokholmo miesto valdžia skiria maž-
daug po 1/3 biudžete numatytų lėšų. Stokholmo atliekų tvarkymo
sistema iš esmės finansuojama iš gautų pajamų. Lėšos yra gau-
namos iš privalomų mokesčių, kuriuos moka turto savininkai už
atliekų tvarkymą, ir papildomų subsidijų nebereikia.
Stokholmo miestas nepadengia visų pakuočių atliekų naudojimo ir
perdirbimo išlaidų. Šios išlaidos yra įtrauktos į vartotojų perkamų
produktų savikainą. Už atliekų naudojimą ir perdirbimą gaminto-
jai į sistemą sumoka tiesiogiai arba netiesiogiai – per vadinamą-
sias atliekų naudojimo organizacijas.
Atliekos, kurios susidaro su Stokholmu siejamoje teritorijoje, priski-
riamos Stokholmui, todėl miesto valdžia gali tinkamai plėtoti regioni-
nį atliekų perdirbimą. Miesto valdžia yra sudariusi sutartis su atliekų
surinkimo ir šalinimo įmonėmis, todėl Stokholmas gali garantuoti
stabilų atliekų tiekimą į atliekų tvarkymo įrenginius. Sutartis dėl
atliekų surinkimo su Stokholmo valdžia yra sudariusios 20 įmonių:
penkios – dėl tiesioginio surinkimo, viena – dėl biologinių atliekų
surinkimo ir keturiolika – dėl stambių gabaritų atliekų surinkimo.
Terminis atliekų apdorojimas Stokholme
Atliekoms tvarkyti Stokholmo valdžia kasmet išleidžia 17 mln.
eurų. Šios lėšos panaudojamos atliekoms deginti, kompostuoti
ir pelenams šalinti. Iš šios sumos 10 mln. eurų kasmet skiriama
atliekoms deginti.
Högdalene esančiuose terminio atliekų apdorojimo įrenginiuose
atliekos, kurios surenkamos Stokholmo ir kaimyninėse savivaldybė-
se, deginamos nuo 1970 m. Deginant atliekas, pagaminama elektros
ir šiluminė energija. Nuo veiklos pradžios įrenginiai daug kartų
buvo modernizuojami, o dabartinis jų savininkas – bendrovė „For-
tum Varme“, kurios akcininkai yra bendrovė „Fortum“ (turi 50 proc.
balsavimo teisę suteikiančių akcijų) ir Stokholmo miestas (turi 50
proc. balsavimo teisę suteikiančių akcijų). Įmonėje dirba 141 nuola-
tinis darbuotojas, o dar 50 įdarbinta pagal atskiras sutartis.
Kasmet ši įmonė sudegina 700 tūkstančių tonų atliekų, iš jų atitin-
kamai 500 tūkstančių tonų komunalinių atliekų ir 200 tūkstančių
tonų pramoninių atliekų. Stokholme surinktų komunalinių atliekų
vidutinis kaloringumas yra 25 MWh/t (9 MJ/kg), o pramoninių
atliekų – 3,3 MWh/t (12 MJ/kg).
Atliekas įmonė gauna ne tik iš Stokholmo, bet ir iš 25 kaimyninių
savivaldybių. Stokholmas tiekia apie 47 proc. (235 tūkstančius
tonų) kasmet įrenginiuose sudeginamų atliekų. Regione, kurį
aptarnauja šie atliekų deginimo įrenginiai, gyvena 1,8 milijono
gyventojų. Bendras Högdaleno atliekų deginimo įrenginių pajėgu-
mas siekia 300 MW, iš kurių 70 MW tenka pagaminamai elektros
energijai ir 230 MW – pagaminamai šiluminei energijai.
2009 m. atliekų deginimo įrenginiai pagamino apie 2200 GWh
energijos, iš kurių 500 GWh buvo elektros energija, o 1700 GWh
– šiluminė energija. Högdaleno įrenginiuose pagaminta šiluma
patenkina maždaug 80 tūkstančių namų ūkių šiluminės energijos
poreikius, o pagaminta elektros energija – maždaug 200 tūkstan-
čių namų ūkių elektros energijos poreikius.
Högdaleno atliekų deginimo įmonėje naudojama moderniausia ka-
minų dujų kondensavimo technologija, leidžianti pagaminti 15–20
proc. daugiau šilumos. Ši technologija sudaro sąlygas Stokholmo
atliekų deginimo įrenginiams kasmet papildomai pagaminti 320
GWh šiluminės energijos.
Högdaleno įrenginiai atitinka labai griežtus teršalų išmetimo į orą
ir vandenį standartus. Palyginus faktinį teršalų išmetimo į orą iš
Högdaleno įrenginių lygį 2009 m. su privalomais Europos stan-
dartais, akivaizdu, kad lygis yra labai geras. Daugumos cheminių
medžiagų išmetimas yra ne didesnis kaip 10 proc. Europos stan-
dartais leidžiamo lygio, ir tik azoto oksidų išmetimas siekia 84,4
proc. standartais leidžiamo lygio.
Per paskutiniuosius 20 metų Högdaleno atliekų deginimo įmonė
daug prisidėjo prie to, kad Stokholme ženkliai sumažėtų tarša šil-
tnamio efektą sukeliančiomis dujomis:
• daugiau kaip 70 proc. sumažėjo anglies dioksido išmetimas;
• daugiau kaip 95 proc. sumažėjo sieros dioksido išmetimas;
• daugiau kaip 80 proc. sumažėjo azoto oksido išmetimas.
Stokholmas – 2010 m. Europos žalioji sostinė
2010 m. Europos Komisija suteikė Stokholmui Europos žaliosios
sostinės titulą. Tai apdovanojimas, kuriuo pagerbiami miesto
veiksmai saugant aplinką ir gerinant gyvenimo kokybę miesto ra-
jonuose. Vienas aspektų, į kurį atsižvelgė vertinimo komisija, – tai
šiuolaikinė atliekų tvarkymo sistema ir tvarus miesto planavimas,
užtikrinantis ilgalaikį teigiamą poveikį. Tas faktas, kad šis titulas
buvo suteiktas Stokholmui, dar kartą teigiamai įvertina Stokholmo
atliekų tvarkymo sistemą, kuri gali būti sektinas pavyzdys kitiems
miestams. Dėl šio titulo varžėsi Amsterdamas, Kopenhaga, Oslas,
Hamburgas ir Miunchenas. Šiuo metu Stokholme rengiamos vizitų
programos, siūlančios miesto planavimo, tvariosios plėtros, atliekų
tvarkymo ar efektyvaus transporto organizavimo mokymus.
14 paveikslas. Komunalinių atliekų tvarkymo būdai Lietuvoje 2010 m.
Šaltinis: „Eurostat“.
*- vertinant komunalinių atliekų tvarkymą, neįvertinamas atliekų išvežimas iš šalies.
Komunalinių atliekų šalinimas savartynuose
Deginimas
Perdirbimas
94%
4%
2%
Komunalinių atliekų šalinimas savartynuose
Deginimas
Perdirbimas
49%
36%
14%
1%
Nepaaiškinta reikšmė