1. -:Legends from Lithuania:-
Index Rodyklė
1. Legend about Kaunas. 1. Legenda apie Kauna.
2. Legend about Vilnus. 2. Vilniaus legenda.
3. The legend of the Iron Wolf. 3. GeleŽinio Vilko Legenda.
4. Godess JŪratĖ and 4. JŪratĖ ir Kastytis.
Fisherman Kastytis. 5. Legenda apie Neringa.
5. Legend about Neringa. 6. Legenda apie AnykŠČiŲ
6. How AnyksČiai got its
Miesto vardo atsiradima.
name.
7. Plateliu Lake. 7. PlateliŲ EŽero legenda.
8. Story about Med Vegalis 8. Legenda apie Med VėgalĮ .
Hill. 9. Šatrijos kalno raganos.
9. Witches of Šatrija. 10. Legenda apie Raigardo
10. The Valley of Raigardas. SlĖnĮ .
11. Island of Love. 11. MeilĖs Salos legenda.
12. Legend about Kaunas. 12. Legenda apie KaunĄ.
13. Legend about Taurus with 13. Legenda apie Taura su
the Cross between horns (or KryŽiumitarp ragu (arba
Legend about Kaunas Legenda apie Kauno
Coat of Arms). miesto herbo kilme).
14. Legend about Hill of 14. KryŽiŲ Kalno Padavimas.
Crosses. 15. EglĖ ŽalČiŲ Karaliene.
15. EglĖ the Queen of 16. Ipe un Sermek.
Serpents.
16. Hang up on a string.
74

2. -:Legend about Kaunas:-
ere, incidentally, sounded one of
the legends about the foundation of
Kaunas, but there are others. For
example, long ago, when the
Lithuanians, the latter being the
nation to accept Christianity,
worship God Perkunas and brought him a victim. At the place of
sacrifice was burning an eternal flame guarded by priestesses who choose
the most wealthy and noble families. They were forbidden to marry until
his death. But the
young priestess
Aleksota fall in love
with a young and
handsome guy. About
their romance learned
other priests, and
Aleksota threatened
with death. For such a
brazen violation of her were burned alive at the stake. But the old and wise
priest felt sorry for her and dug a hole under the place of burning. The
next day, instead of fried, Aleksota fell into a pit, the wise priest declared
the sign and asked him to let go of the girl. Ostensibly Perkunas spared
her. Aleksota became free. And after a while her son was born, named
Kaunas. Kaunas later became the ruler of this city, and called their land
Kaunas.
75

3. -:Legenda apie Kauna:-
aug vandens nutekėjo mūsų
upių tėvu Nemunu nuo tų laikų, kai
senoliai lenkė žilas galvas prieš
griausmavaldį Perkūną ir dausų dukras
deives.
Viena tų deivių, Aleksota, buvo
pamėgusi miškingas Nemuno pakrantes.
Dažnai nusileisdavo ji iš debesų ir kopinėdavo skardžiais, vaikšdčiodavo
pakrante, pliuškendavosi. Pamėgo deivė Aleksota ir panemunių
gyventojus: varganus artojėlius, žvejus. Dažnai iš bėdos vadavo. Pamilo
gerąją dausų deivę ir žmonės. Gražioje giraitėje ant aukšto kranto
pastatė jai aukurą, nešė padėkos aukas, siuntė savo dukteris kurstyti
šventosios ugnies. Perkūnui, dievų valdovui, nepatiko tokia šilta deivės
ir žmonių draugystė. Kartą šlaitais kopinėdama, valdas
apžiūrinėdama Aleksota sutiko jauną medžioklį Dangerutį. Ką ir
kalbėti parnilo Dangerutis deivę Aleksotą, atvėrė jai savo širdė. Deja,
laimė buvo neilga. Užmatė Perkūnas Aleksotą su Dangeručiu
pašlaitėje linksmai besišnekuęiuojančius, visas užvirė iš pykčio ir kad
tvieskė žaibu, norėdamas abu perverti ir amžiams prismeigti prie žemės!
Bet Aleksota suskubo jo žaibą
nukreipti - trenkė griausmavaldisį jos
aukurą net kibirkštys pažiro. Deivė
greit stvėrė už rankos numylėtą
žemės sūnų, ir abu drauge nubrido per
76

4. Nemuną į gelsvą smėlėtą plotelį, kur taip gera būdavo ilsėtis ir svajoti.
Atsipeikėję nuo ką tik patirtos baimės, abu pasižadėjo niekad
nesiskirti, čia, plynoje vietoje, susiręsti trobelę ir gyventi, kol jėgos
apleis.
Kaip sumanė, taip ir padarė. Dangerutis pasitelke savo draugus,
panemunių naktigonius, prisigabeno medžių, ir užvire darbas. Žmones
pulkais traukė Aleksotai ir Dangeručiui padėti. Kaipmat iškilo
pirkia, ir ne paprasta, o tikra šventovė. Netrukus naujoje pirkioje
suskardėjo ir kūdikio verksmas: Aleksota ir Dangerutis susilaukė
sūnaus. Jį pavadino Kaunu. Toliau čia ėmė rastis vis daugiau
namelių.
O dabar neįmanoma jų nė suskaičiuoti. Nesutilpo tarpupio slėnyje, jie
ėmė kopti į šlaitus, didėti ir stiebtis aukštyn. Juos visus vienijo pirmojo
piliečio - Kauno vardas.
77

5. -:Legend about Vilnus:-
he two legends are spread about
the foundation of Vilnius. In one
of them it is told about the Iron
Wolf. The second legend tells while
laying the foundation the prophets
demanded to sacrifice the brightest
young man. Only then the town
would become famous and
unconquerable.
The young man who was chosen for this deed stood up at the bottom
of the foundation pit said he agreed to lie down under the foundation of the
castle in the case the prophets guessed three riddles. What was the
sweetest in the world? What was the easiest in the world and what was the
hardest? The prophets without any doubt decided that the sweetest was
honey, the easiest was a dawn, the hardest thing was the foundation stone.
The young man did not agree and explained
that the sweetest thing was mother's milk for a baby,
the easiest thing was a baby on mother's hands and
the hardest thing was mother's sacrificing her only
son's heart. They were taken aback by the young
man's wisdom told him to get out of the foundation
pit.
But the prophets did not give up. In order to
78

6. make the castle very strong and unconquerable it was decided to sacrifice
the brightest and the most beautiful Lithuanian. Soon such a virgin was
found and she agreed to be offered only she asked to pick up a bunch of
nicest meadow flowers. As soon as she stepped into the pit a large corner-
stone was rolled. How surprised all were seeing the girl standing quite safe
and fit. Only the stone tought the bunch off her hands.
79

7. -:Vilniaus legenda:-
ra gerai žinomos dvi legendos apie Vilniaus miesto
įkūrimą. Viena susijusi su Didžiojo kunigaikščio Gedimino
sapnu. O kita pasakoja apie pranašystę, kuri nurodo, kad mietas
bus įžymus tik tuomet, kai bus paaukotas dailus jaunuolis.
Buvo išrinktas jaunuolis, kuris turėjo būti paaukotas
Dievams. Jaunuolis turėjo būti paaukotas toje vietoje, kur bus pradėta
statyti pilis. Tačiau jis prieš pasiaukodamas nori
užduoti pranašams tris mįsles.
Kas yra saldžiausias pasaulyje?
Kas yra lengviausias ir kas sunkiausias
pasaulyje?
Pranašai neabejodami nusprendė, jog saldžiausias yra medus,
lengviausias yra pūkas, o sunkiausias kertinis būsimos pilies akmuo.
Jaunuolis pasakė, jog pranašai klysta ir jų atsakymai yra
neteisingi. Jis paaiškino, jog saldžiausias yra motinos pienas
kūdikiui. Lengviausios pasaulyje yra motinos rankos,
nešiojančios kūdikį, o sunkiausias daiktas yra motinos širdies
skausmas, kuomet aukojamas yra jos sūnus. Visi liko
nustebę jaunuolio išmintimi ir nebenorėjo jo aukoti.
Tačiau pranašai nenurimo. Siekdami, kad statoma
pilis būtų stipri ir neįveikiama, jie nusprendė, paaukoti
gražiausią lietuvaitę. Netrukus buvo rasta nekalta ir labai daili
mergaitė, kuri sutiko būti paaukota Dievams. Jos paskutinis noras buvo,
kad į duobę, kurioje ji bus paaukota ji galėtų pasiimti daugybę gėlių.
Kertinis akmuo nuriedėjo į duobę...Visi buvo nustevę pamatę sveiką
mergaitę. Akmuo pasiglemžė tik jos gėles...
80

8. -:The legend of the Iron Wolf:-
here is a legend that surrounds the
founding of Vilnius, the present day
capital of Lithuania. Legend has it
The Grand Duke of Lithuania,
Gediminas, went on a hunting trip in
the holy woods of the Valley of
Sventaragis. Tired after a successful
day of hunting, the Grand Duke settled for the night near a hill at the
convergence of the Neris and Vilnia rivers. He fell asleep soundly and
had a dream. A huge iron wolf was standing on top of this hill and the
sound of hundreds of other wolves inside it filled all the surrounding fields
and woods.
After the hunting trip, Gediminas went back to Trakai (the capital
of Lithuania at that time) and consulted the pagan priest (oracle),
Lizdeika, to reveal the secrets behind the dream. And the priest told him:
“What is destined for the ruler and the state of Lithuania, let it be: The
iron wolf means a formidable castle and town which will be established by
the ruler on this site. The city will stand as strong as iron and its walls will
protect the land from its enemies.
The massive sound dwelled inside
the wolf, symbolized the fame of the
city shall echo beyond their borders
and proclaim throughout the
centuries the glory of Lithuania.”
81

9. 82

10. Gediminas heeded and pleased with the priest’s reveal of his dream.
He began to summon artisans and craftsmen around the country and
Europe to design and construct his new strong and beautiful kingdom,
which would surround this hill where he had the dream of the iron wolf.
Upon the completion Gediminas moved his home, signaling the
establishment of a new capital for his country: Vilnius.
Now in the present time, the western tower of the upper Gediminas
Castle still stands at the top of this hill in Vilnius. As well as at the
bottom of the hill, stands the statue of Gediminas and the iron wolf in
Gediminas Square.
83

11. -:GeleŽinio Vilko Legenda:-
odėl sostinė įkurta kaip tik šioje
vietoje, pasakoja sena legenda.
Kartą Gediminas su savo kariais ir
kunigaikščiais iįjojo medžioti. Kiaurą
dieną medžiojo, ragų aidai toli skambėjo.
Atėjus vakarui, visi pavargę, išalkę
susirinko Šventarigio sėnyje, kur Vilnia
įteka į Nerį. Ten suvilko visus užmuštuosius žvėris briedžius ilgais, lyg
medžių šakos, ragais, vilkus, gauruotus lokius. Gediminas tada nukovė
didžiausią taurę. Visi nustebo, mat nebuvo
matę tokio didelio. Tą kalną ant kurio žvėris
buvo užmuštas, pavadino Tauro kalnu - jis
dabar tebėra.
Naktis buvo rami ir šilta, todėl
Gediminas greitai užsnūdo. Ryto metą
kunigaikštis atsikelęs papasakojo regėjęs
nuostabų sapną: ant aukšto kalno stovėjo
didelis geležinis vilkas, o kauke jis taip garsiai
kaip šimtas vilkų. Niekas negalėjo Gediminui paaiškinti, ką toks sapnas
galėtų reikšti, tik vyriausiasis lietuvių vaidila- krivių krivaitis tarė:
,,Vyriausiasis kunigaikšti, geležinis vilkas yra miestas, kurį tu turi
pastatyti ant šio kalno, miestas bus tvirtas kaip geležs. Priešai jį
puldinės daug kartų, norėdami sugriauti ir suardyti, tačiau neįveiks jo.
O tas stiprus vilko balsas reiškia, kad garsas apie galingą ir turtingą
miestą pasklis plačiai po visą pasaulį."
84

12. Gediminas pastatė miestą ir pavadino jį Vilniumi. Paskui
persikėlė į jį gyventi. O per daugelį metų išsipildė krivių krivaičio
žodžiai apie Vilniaus galybę ir garsumą.
85

13. -:Godess JŪratĖ and Fisherman
Kastytis:-
urate and Kastytis is one of the most famous and popular
Lithuanian legends and tales.
Goddess (sometimes described as a mermaid) Jūratė (from the
noun jūra meaning the sea) lived under the Baltic Sea in a beautiful
amber castle. She ruled the sea and al of the sea – life. A young fisherman
Kastytis was disturbing the peace as he was catching a lot of fish.
Jūratė decided to punish him and restore the peace, but she fell in love
with the handsome young fisherman. They spent some happy time in the
castle, but Perkūnas, the thunder – god, found out that the immortal
goddess had fallen in love with a mortal man. He became furious and
struck the amber castle. It exploded into millions of pieces. Then Jūratė
was chained to either the ruins or a rock on the seafloor by Perkūnas.
According to legend, that is why pieces of amber come ashore after a
storm on the Baltic Sea.
According to other variations,
Jūratė rescued Kastytis from
drowning in a storm. Kastytis was
killed by Perkūnas and Jūratė
mourns him to this day. Her tear
drops are amber pieces washed ashore
and one could hear ad voice in a
stormy sea.
86

14. -:JŪratĖ ir Kastytis:-
eniai, labai
seniai Baltijos jūros
gelmėse stovėjo
gintariniai jūrų
valdovės Jūratės
rūmai. Pati Jūratė
globojo ir valdė visus vandenis ir jų gyventojus, joks mažiausias
kirminėlis nei smulkiausia žuvelytė neturėjo priežasties skųstis ar
dejuoti, visi gyveno santarvėj ir taikoj. Sužinojo Jūratė, kad žvejys
Kastytis jos žuveles gaudo ir mirčiai smerkia, užsirūstino ir pati iškilo į
vandenų paviršių barti nepaklusnaus žvejo. Traukia žvejys tinklą ir savo
akimis netiki – ten pati jūros valdovė. Bara Jūratė Kastytį, kam jis
žuveles jos gaudo, kam mirčiai smerkia, o pačiai jaunas žvejys vis labiau
prie širdies linksta. Pakvietė Jūratė žvejį į savo gintaro rūmus
paviešėti, ir užmiršo žvejys apie namus ir jo laukiančią motiną, apie
bėgantį laiką – matė tik savo mylimą Jūratę. Pažvelgė Perkūnas iš
padangių į jūrą, išvydo linksmai su mirtinguoju laiką beleidžiančią
Jūratę ir baisiai užsirūstino. Sviedė Perkūnas savo ugninę strėlę į
Jūratės gintaro rūmus ir sudaužė juos į mažyčius trupinėlius. Žuvo
žvejys Kastytis, išdrįsęs pamilti deivę. Valdovė Jūratė, Perkūno
prirakinta prie uolos jūros dugne, iki šiol rauda žuvusio mylimojo, ir
gintarines jos ašaras jūra kartais išplauna į smėlėtą krantą…
87

15. -:Legend about Neringa.:-
n the western coast of
Lithuania, where the sun plunges into
the waves of the Baltic Sea, where the
Nemunas spills its waters into the
Kuršių lagoon, on a tall hill once stood
the mighty castle of Ventė. An
amazing giant daughter was born to its
rulers, and they named her Neringa.
She grew, and grew, so quickly, that at
nine months of age, she was as tall as an
adult, and her flaxen plaits reached the ground. She was beautiful, good,
and courageous. She always willingly helped everyone. When the
foaming sea threatened to overturn a fishing boat, she boldly waded
through the waves, and carried the boat to safety on shore. Tales of
Neringa’s beauty, her good heart and fine mind, spread far and wide.
One day a great storm arose from the west. The sea carried sands
onto the shore, piling up large hills, and the strong winds tore them down.
The waters of Nemunas and the sea threatened to overtake the land.
Ventė, which guarded the mouth of the Nemunas, was in deadly peril.
Neringa, thinking quickly, immediately began to build an embankment
around the castle. She filled her apron with sand from the sea bottom, and
carried it towards the land near Vente, then emptied it. Again and again,
despite the raging wind, Neringa carried the sand, and built a long
rampart, saving the castle.
88

16. As she carried the last apronful of sand, the ties on the apron broke,
and a veritable hill of sand fell into the waters near shore. In that place,
the lagoon is shallow, not more than one meter deep. And that is how the
Neringa peninsula (“Curonian spit”) was made, and the famous dunes of
Nida were created.
89

17. -:Legenda apie Neringa:-
ietuvos vakaruose, kur saulė
panyra į Baltijos jūros bangas, o
Nemunas įsilieja į Kuršių marias ant
aukšto kalno stovėjo galinga Ventės pilis.
Nuostabi dukra gimė šios pilies
valdovams. Tėvai ją pavadino Neringos
vardu. Ji augo ir augo. Devynių mėnesių
mažylė buvo tokio paties ūgio suaugusi
mergina, o jos lino spalvos kasos siekė
žemę. Ji buvo graži, gera ir drąsi. Neringa visiems noriai padėdavo.
Kai putoja jūra grasindavo apversti žvejų laivus, ji drąsiai
perklampodvo per bangas, ir nunešdavo saugiai laivus į
krantą.Pasakojimai apie Neringos grožį, drąsą ir gerą širdį pasklido po
visą pasaulį.
Vieną dieną prasidėjo smarki audra. Jūra šėlo ir darkė smėlio
kopas. Nemuno ir Baltijos jūros vandenys tvindė viską aplinkui.
Ventės piliai grėsė didžiulis pavojus. Neringa greitai sugalvojo, jog
reikia aplink pilį pastatyti smėlio pylimą. Ji prisisėmė pilną prijuostę
smėlio iš jūros dugno ir ėmėsi statyti pylimą. Vėl ir vėl, nepaisydama
siaučiančios audros, Neringa nešė smėlį, ir pastatė ilgą pylimą, kuris
gelbėjo pilį nuo pražūties. Kai ji pasutinį kartą grįžo nešina pilna
prijuoste smėlio, supiltasis pylimas nugarmėjo į vandenį. Nuo tada
marių vanduo toje vietoje yra negilus apie metrą gylio. Taip, pasak
legendos, milžinė Neringa supylė Kuršių Nerijoje smėlio kopą, kuri
buvo padavinta Nidos vardu.
90

18. -:How AnyksČiai got its name:-
 young country girl came to a little river, which ran from the
Rubikiu lake into the Šventosios river, to wash some clothes. She worked
for a long time, vigorously flailing at the wash with her wooden beater.
Weary after a while, she fell to daydreaming and accidentally hit her
thumb so hard that she cried out in distress and pain: “Ai nykštį!, Ai
nykštį!!” (Ow, my thumb! Ow, my thumb!)
She shouted so loudly, and complained so pitifully, that many
people from the neighborhood rushed to help. When they saw what had
happened, they consoled the girl, laughed a little, and went back home.
From then on, people began to call the little river Anykšta, and when a
town grew at its mouth, they named it Anyksčiai.
91

19. -:Legenda apie AnykŠČiŲ Miesto vardo
atsiradima:-
agal vieną seną padavimą ūkininko duktė skalbusi žlugtą toje
vietoje, kur iš Rubikių ežero išteka upelis. Netyčia ju kultuve
sudrožusi sau per ranką, skaudžiai užgavusi nykštį ir ėmusi šaukti:
„Ai nykštį!, Ai nykštį!!”
Ji rėkė taip garsiai, kad kaimynystėje gyvenę žmonės subėgo
pažiūrėti, kas nutiko. Kai jie pamatė, jie pasijuokė ir grįžo namo.
Tačiau nuo to laiko mažą upeliuką imta vadinti Anykšta. O prie jo
įsikūręs miestas gavo Anykščių vardą.
92

20. -:Plateliu Lake:-
ear the little town of Salantai, in western Lithuania, lies the Platelių
lake. Its banks curve and meander, and its bottom is pitted and bumpy.
Legend says that a large palace, filled with great wealth, is buried at the
bottom of the lake. Here an evil princess caused the death of a serf by
requiring him to dive in search of her diamond comb. Then she caused his
grieving mother’s death as well, by her callous indifference. The mother’s
curse dragged the princess and her castle down into the depths of the lake.
93

21. -:PlateliŲ EŽero legenda:-.
etoli mažo Salantų
miestelio, kuris yra vakarų
Lietuvoje, tyvuliuoja Platelių
ežeras.Legenda primena taurią
baudžiauninko Gervazo meilę
Platelių kunigaikštytei. Įnoringa
kunigaikštytė pažadėjusi tekėti už
Gervazo, jei šis surasiąs ežere
nuskendusias deimantines šukas.
Ilgai nardė įsimylėjęs jaunuolis,
galop surado tas šukas. Bet išpaikusi mergina tik pasijuokė iš
baudžiauninko...
Ir tuomet nugarmėjusi visa jos pilaitė į ežero gelmes...
94

22. -:Story about Med Vegalis Hill:-
he highest hill in Samogitia
(Žemaitija) is Medvėgalis, which is
actually made up of seven mounds.
Many tales are told about
Medvėgalis, where, it is said, pagans in
olden days burned ritual sacrifices to the old
gods. There once was a mighty, impregnable fort
at the top of Medvėgalis, and it is said that the
fort, with all its warriors and inhabitants, sank
into the hill, never to be seen again. But when
long, dark nights arrive with autumn, frightful
things happen on Medvėgalis. Oxen are heard
to scream and bellow; horses neigh in response, and loud and terrible moans
are heard from deep underground. Then a hundred horsemen emerge from
the depths of the hill, thundering, rattling and clanging, making the
ground rumble. And when the cock crows, they disappear and quiet
returns.
95

23. -:Legenda apie Med VėgalĮ:-
uo neatmenamų laikų ant šio kalno gyveno
vaidilutės ir kūreno ugnį.
Nė vienas žmogus, nežinantis kelio, negalėdavo čia
patekti. Tik vasarą kai pradžiūdavo raistai, pelkės ir
akivarai, aukurą lankydavo žemaičiai. Maldininkai
sunešdavo vaidilutėms tiek maisto, kad jo užtekdavo
visiems metams.
Kartą to kalno apylinkėse medžiojo žemaičių
kunigaikštis su savo svečiu gudų kniaziumi Danila. Šis, išgirdęs
vaidilučių giesmes, labai susižavėjo. Ypač jam patiko Dainoros balsas,
todėl panoro ją pamatyti. Tačiau, anot žemaičių, vyrams ten buvo
nevalia rodytis, o vaidilutėms juos priimti. Nepaisančius to draudimo
dievai galėjo skaudžiai nubausti. Danila vis vien slapčiom pasiuntė
vyrų būrį ir įsakė
pargabenti gražabalsę
Dainorą. Būrio vadas
Medvedis sudiučo vieną
žemaitį ir, grasindamas
mirtimi, liepė rodyti kelią
į kalną. Ilgai vedžiojo
žemaitis gudus
labirintais, kol pats
pradingo. Kariai vis tiek
pasiekė kalną ir sutiko dvi vaidilutes, kurių viena buvo Dainora.
Medvedis įsakė joms atvesti gražiausiai dainuojančią. Vaidilutės jam
96

24. atsakė, kad jos visos gražiai dainuoja ir kad Medvedis turi iš visų
iįsirinkti vieną.
Medvedis paklausė vienos, antros, trečios dainavimo. Jis net
neįtarė, jog čia ta pati Dainora, tik kitaip apsirengusi ir susišukavusi.
Dainora Medvedžiui dainavo, o kitos vaidilutės, žemaičių padedamos,
tuo tarpu nešė akmenis, minkė molį. Kai Dainora vėl išėjo persirengti,
požemyje ėmė gesti
žibintai. Vyrai tamsoje puole ieškoti išėjimo, tačiau visos angos ir durys
buvo užmūrytos. Požemiai juos palaidojo amžinai. Ir nuo to karto kalną
žmonės pradėjo vadinti Medvėgaliu.
97

25. -:Witches of Šatrija:-
n Samogitia, the western
region of Lithuania, near the city
of Telšiai, there is a hill named
Šatrija (pronounced: "shah -
tria") on which, at certain times of
the year, all witches of Samogitia
gathered. It is said that the hill
itself was built by witches
mounding earth over a local
Christian church. The purpose of
these gatherings and what the
witches did are shrouded in
mystery.
It is known that on Šatrija in
ancient times on the third
Saturday of July of every year, pagan Samogitians celebrated the cult of
Gabija, their goddess of a home's hearth. Before the invention of matches,
the damp Lithuanian climate made it difficult to start a fire for heat and
food preparation and people appealed to Gabija to preserve live charcoal
in the hearth.
98

26. -:Šatrijos kalno raganos:-
atrija mėgstamiausia Žemaitijos raganų būrimosi vieta.
Kitados jos apipylusios žemėmis kalno vietoje stovejusią bažnyčią.
Taip atsiradęs kalnas, o po kiek laiko, bažnyčiai ėmus pūti, įlinkęs jo
viršus.
99

27. -:The Valley of Raigardas:-
ot far from Druskininkai lies the impressive valley of
Raigardas. People say that sometime long ago, there was a town there.
Its ruler was an evil nobleman, who spent his time in his castle with his
subordinates, in drinking, gambling, debauchery and immoral living.
Finally, one day, the old god, Perkunas, destroyed the castle and burned
all the houses, and the entire village with all its inhabitants sank into the
earth. Some people say that if one passes there at night, one can hear a bell
ringing from out of the depths. Those lost souls who dwell underground
are begging the passerby to have mercy on them, release them, and allow
them to rise to the surface. But above them and enclosing them, is a thick
swampy bog and dense growth. It is said by the old folk, that the salty
water of Druskininkai is the tears of those trapped underground at
Raigardas.
100

28. -:Legenda apie Raigardo SlĖnĮ:-
ažkada, labia seniai, ant aukšto ir gražaus kalno Raigardo
slėnyje miestas stovėjęs. Jis niekuo labai nesiskyręs nuo kitų, bet kai jo
gyventojai ir karų ir plėšikavimų praturtėję, tai ėmę be saiko ūžti,
lėbauti, kortomis lošti, palaidai gyventi...
Ilgai piktinę jie visus tokiu elgesiu, kol pagaliau vieną audringą ir
baisią naktį Perkūnas sudaužęs aukštuosius miesto rūmus, sudeginęs
namus, o visi gyventojai su miesto griuvėsiais po žemėmis prasmegę.
Labai norėtų jie vėl visi į žemės paviršių išeiti, bet virš kų klampi pelkė,
miškai. Todėl jie išlikusiais maldyklų varpais kas vakaras po žemėmis
skambina, šaukiasi pasigailėjimo. Dar ir dabar atsiranda kaime vienas
kitas žmogus, kuris tvirtina, jog girdėjęs iš po žemių varpus...
Druskininkų sūrus vanduo – tai požemių gyventojų ašaros...
101

29. -:Island of Love:-
ne day, some young maidens
gathered on the shore of the
Nemunas, weaving flower wreaths
and floating them on the river. One
very pretty young girl let her wreath
flow away on the current. Much
time passed. The same pretty girl
and her beloved rode in his rowboat
on the Nemunas. And suddenly,
as they passed an island, she spied
her own flower wreath on the shore.
It had taken root, and the flowers
were blooming. This was a sure sign
of her beloved’s great and constant love. The girl, in her great joy, jumped
up into his arms and embraced him. The boat overturned, and both the girl
and her beloved disappeared into the depths of the Nemunas. Ever since,
people have called that place “Love Island”.
102

30. -:MeilĖs Salos legenda:-
enovės laikais birželio 24 dieną merginos leisdavusios upėn
vainikus ir burdavusios. Viena graži jauna mergina nupynusi vainiką ir
taip paleidusi pasroviui.
Praėję nemažai laiko, visi pamiršę apie vainikus. Kartą ta
mergina su savo mylimuoju berneliu, besiirstydama valtele, pamatė ant
seklumos prie salos
savo vainiką.
Ją nustebino
ir pradžiugino tai,
kad vainikas buvo
įaugęs į smėlį ir
pražydęs gyvomis
gėlėmis. Tai bylojo
apie mylimojo
bernelio jausmų
pastovumą jai. Nudžiugusi ji puolė jam į glėbį ir stipriai prisiglaudė.
Valtis, netekusi pusiausvyros, apvirto , o bernelis su mergele dingo
Nemuno gelmėse. Nuo to laiko žmonės ir praminę šią vietą Meilės
sala.
103

31. -:Legend about Kaunas:-
n ancient Rome, where, in
those days, the rules of the emperor
and tyrant Nero, lived a noble
man named Palemon. Nero
differed bad temper and once
burned Rome, but in order to see
how the fire burns. Nobody could
guarantee that he was not at the whim of a tyrant, go now in jail or be
thrown to be devoured by dogs (a favorite amusement of Nero), it is not his
wife is brutally murdered, and the property will burn together with
relatives. Whatever you may say, the situation is not pretty. And, of
course, not everyone decided to stay in the city. One such person was
Palemon. He and a few very wealthy Romans fled: went on a ship in the
Mediterranean. They swam for a long time, and eventually went into the
Baltic Sea. They continued their voyage up the river Nemunas, and
where it flowed into the river Dubysa, they went ashore. Located between
two rivers was very convenient: all around there were beautiful forest. The
rivers were many fish, and in the thickets were full of animals. This land,
which was agreed to divide between fleeing the Romans, they called
Samogitia (Žemaitija). Palemon not wasting any time, and decided to
continue their family.
104

32. After his death, his possessions were divided his three sons:
Borkus, Kunos and Spur. Borkus took to land on the banks of the
Nemunas River, built a castle and named it Yurbork. Spur has decided
to take him far land of rivers Nevėžis, Širvinta and Šventoji, where he
also built himself a castle and named it Strėva. A Kunos took a middle
ground, like brothers, built a castle and named it Kaunas, after himself.
After the death of her brothers Kunos united their lands, but his
children were divided among themselves on the ground Samogitia and
Lithuanian.
105

33. -:Legenda apie KaunĄ:-
auno miesto vardo kilmę
aiškina tokia legenda. Romos
kunigaikštis Palemonas, V a. po
Kr. bėgdamas nuo hunų vado
Atilos kariaunos, su 500 Romos
patricijų laivais atplaukė į mūsų
kraštą ir įsikūrė prie Nemuno,
Dubysos ir Jūros upių. Čia jiems labai patiko ir jie šias žemes pavadino
Žemaitija. Kunigaikštis Palemonas turėjo tris sūnus Borkų, Kuną
ir Spėrą.
Bokus prie Jūros upės įkūrė Jurbarką, Spėras nusprendė įsikurti
prie Nevėžio, Širvintos ir Šventosios upių. Ten pastatė pilį ir ją
pavadino Strėva.
O Kunas, kaip ir jo broliai, atsikėlęs prie Nemuno pastatė pilį
ir įkurė miestą, kurį pavadino pagal savo vardą - Kaunu.
106

34. -:Legend about Taurus woth the Cross
between horns (or Legend about Kaunas
Coat of Arms):-
uring the hunting was caught
taurus. It happened in the
confluence of two rivers:
Nemunas and Neris in
Kaunas. Hunters found that
between taurus tchick horns,
stalled two branches of a tree. The branches were interwoven like a cross.
The hunters sacrificed this animal for the Gods. They piled high
scrap of oak branches and burned taurus.
107

35. -:Legenda apie Taura su KryŽiumitarp
ragŲ (arba Legenda apie Kauno miesto
herbo kilme):-
enovėje, vienos
medžioklės metu, pavyko įvyti
lietuviams girių valdovą taurą į
miško tankumyną Lietuvos upių
tėvo Nemuno ir motinos Neries
santakoje (būtent čia dabar
įsikūręs Kaunas). Šioje vietoje
žvėris buvo pervertas ragotine.
Greitai buvo pastebėta, kad tarp sumedžioto tauro storų ragų kyšo iš
medžio šakų susikryžiavęs kryžius. Pabijojo dievų rūstybės senovės
lietuviai ir taurą paaukojo dievams. Sukrovė didžiulį ąžuolų laužą ir
garbingai didingųjų savo dievų garbei sudegino žvėrių karalių skaisčią
mėnesienos naktį.
108

36. -:Legend about Hill of Crosses:-
ne father had a daughter, who fell sick, but nobody could help
her. Once, her father got tired and fell asleep while nursing her, and in his
dream he saw woman dressed in light-coloured clothes, who told him: "If
you want to cure your daughter, you must make yourself a wooden cross,
take it to Jurgaičiai Castle Hill and build there."
The father did as he was told. His cross was very heavy, it took the
man 13 hours to carry up the hill and build it. Then, he kissed the wood and
returned home. Halfway on his way home he met his recovered daughter.
She said that as soon as the father left home with the cross, the daughter
began getting better, and when the father reached the hill, the daughter got
up from the bed.
The story would encourage people to make vows in difficult times,
and then build crosses as a sign of gratitude.
109

37. -:KryŽiŲ Kalno Padavimas:-
pie pirmojo
kryžiaus pastatymą ant
kalno yra išlikęs
padavimas. Vienas tėvas
turėjęs dukterį, kuri
susirgusi, bet niekas
negalėjęs jai padėti.
Kai ją slaugydamas
tėvas pavargęs ir užmigęs, sapne išvydęs šviesiais drabužiais
apsirengusią moterį, kuri jam pasakiusi: „Jei nori, kad tavo duktė
pasveiktų, turi pats padaryti medinį kryžių, jį nunešti į Jurgaičių
pilies kalną ir ten pastatyti“. Tėvas taip ir padaręs. Jo darbo kryžius
buvęs labai sunkus, ir vyras vargęs 13 valandų, kol jį nunešęs į kalną ir
pastatęs. Tada jis pabučiavęs medį ir grįžęs namo. Grįždamas jau
pusiaukelėje sutikęs
pasveikusią dukrą. Ji
pasakiusi, kad, vos tik tėvas
su kryžiumi išėjęs iš namų,
jos sveikata ėmusi gerėti, o
kai jis pasiekęs kalną, ji iš
lovos atsikėlusi.
Pasakojimas apie šį įvykį
skatindavęs žmones sunkią
valandą daryti įžadus ir vėliau statyti kryžius padėkos ženklan.
110

38. -:EglĖ the Queen of Serpents:-
ne warm summer
day, Eglė, the youngest
daughter of a local farmer,
went bathing in the sea with
her two sisters. Afterwards,
returning to the shore to get
dressed, she found a serpent
in her clothes. To her
surprise, the serpent spoke to
her in a man's voice and
demanded that she promise to
become his wife for the return
of her clothes. Faced with an
immediate need to get dressed and not thinking about possible future
consequences, Eglė agreed.
Three days later a great number of serpents pulling a wagon showed
up at Eglė's parents' farm to claim the bride. Eglė's family tried to trick
the serpents by giving them one of their farm animals, but each time a
cuckoo warned the serpents about the deception. Finally, wise to the
trickery, serpents succeeded in taking Eglė with them to their master.
At the seashore they were met by Žilvinas, a handsome young man,
the Serpent King, who took Eglė to a nearby island and then to his
palace under the sea, where they wed. Eglė and Žilvinas lived together
happily and had three sons Ąžuolas, Uosis and Beržas, and a daughter,
Drebulė, their youngest.
111

39. One day the children started asking about their mother's former
home. Eglė became homesick and asked Žilvinas to allow her and the
children to visit her parents' farm. Žilvinas was against it and set a
number of what he thought were impossible conditions - to spin a never
diminishing amout of silk, to wear out a pair of iron shoes, and to bake a pie
without kitchen utensils. Eglė, however, with the help of a local sorceress,
was able to accomplish them and Žilvinas had to allow Eglė and the
children to go.
The reunion with the family was such ahappy event that Eglė's
family did not want to let them return to the sea and decided to kill
Žilvinas. But first, they needed to know how to get Žilvinas to appear
from the sea. They demanded that the children reveal the family secret.
Sensing danger, the sons refused to comply, but the youngest daughter
Drebulė became frightened and revealed the
secret call.
Eglė's twelve brothers rushed to the
seashore, called Žilvinas, who appeared in
serpent form, and killed him with scythes.
Not knowing her husband's fate and
ending her stay with her parents, brothers, and
sisters, Eglė returned to the seashore and called Žilvinas. In reply only a
bloody foam appeared.
In her grief after she realized that Žilvinas was dead, Eglė
transformed her family into trees - her sons into an oak, an ash and a birch,
her daughter into a trembling aspen, and herself into a spruce.
112

40. -:EglĖ ŽalČiŲ Karaliene:-
šėjo kartą Eglė su savo seserimis vakare maudytis. Išsinėrė
visos iš rūbų ir šoko į vandenį. Prisimaudžiusios, prisiplaukiojusios
išlipo mergelės į krantą ir rengiasi. Žiūri jauniausioji Eglė - jos rūbuose
žaltys begulįs. Prašneko žaltys žmogaus balsu - sako, tekėk už manęs,
tai atiduosiu tau rūbus. Nepatikėjo Eglė, kad už žalčio tekėti jai
reikės, ir prižadėjo. Žaltys iš rūbų tuoj išsirangė.
Už septynių dienų girdi Eglė -
atbilda kažkas, atšnypčia karieta žalčiais
pakinkyta. Privirto pilnas kiemas žalčių ir
reikalauja nuotakos. Išsigando Eglė,
papasakojo tėvams, kas prie ežero nutikę.
Tėvai nutarė neatiduoti jauniausios
dukrelės gyvatėms - aprėdė baltą žąsį,
apkaišė kaip nuotaką ir įkėlė į karietą.
Išrūko žalčiai su nuotaka, lekia per mišką ir
girdi, kad gegutė jiems kukuoja netikrą nuotaką bevežant, o tik baltą
žąselę. Supyko žalčiai ir su trenksmu grįžo atgal į Eglės tėviškę savo
nuotakos reikalauti. Pabūgo tėvai ir šį kartą Eglę atiduoti - atidavė
baltai aprėdytą avelę. Ir šį kartą gegutė perspėjo piršlius, kad šie gavę
netikrą nuotaką namo vežasi. Visai užsirūstino žalčiai ir su dar
didesniais trenksmais sugrįžo atgal. Ėmė grasintis namus sudeginti ir
pelenus pavėjui išsklaidyti, jei ir šį sykį apgausią. Neliko kas tėvams
daryti - atidavė Eglę žalčiams, apraudojo ir išleido. Nuvežė žalčiai
Eglę ant jūros kranto, o ten jos gražus jaunuolis laukia. Jis prisipažino,
kad jis ir yra tas žaltys - žalčių karalius Žilvinas.
113

41. Nusivedė jis Eglę į savo rūmus, kurie buvo jūros dugne. Žalčio
rūmuose nieko netrūko, ir gyveno Eglė ten linksmai ir laimingai.
Susilaukė jie su Žilvinu trijų sūnų: Ąžuolo, Beržo ir Uosio, ir mažos
dukrelės Drebulėlės. Praėjo daug metų, ir pasiilgo Eglė tėviškės, savo
seserų ir brolių. Prašosi Žilvino namo - o šis sako: imk, sunešiok geležines
kurpes, ir galėsi sveika sau keliauti namo. Eina Eglė per akmenis,
brūžina kurpes, o šios visiškai kaip naujos. Nuėjo Eglė patarimo pas
seną jūrų raganą prašyti. Ši pamokė Eglę kurpes kalviui atiduoti ant
savo žaizdro pakaitinti - ir kurpės kaip mat susidėvės. Eglė taip ir
padarė, tačiau vis neleidžia jos vyras namo. Duoda Žilvinas Eglei šilkų
kuodelį, sako: suverpsi, ir galėsi sveika sau namo keliauti. Sėdo Eglė
verpti, verpia dieną, verpia naktį - nesibaigia kuodelis ir gana. Vėl bėga
Eglė pas raganą. Ši liepė mesti kuodelį į ugnį į ugnyje kuodelis
plykstelėjo ir užgeso, pasirodo kuodelio užburto būta. Kuodelis kaip
mat susiverpė, ir prašosi vėl Eglė namo. Krimtosi Žilvinas, kad reikės
žmoną išleisti, ir davė jai dar vieną darbą - ragaišį namiškiams lauktuvių
iškepti. Pats paslėpė visus indus,
tik kiaurą rėtį paliko. Verkia Eglė -
kaipgi be indų ragaišį užmaišysi ir
iškepsi? Bėga vėl pas raganą.
Ragana pamokė Eglę, kai tešla rėtį
užkišti, vandens parsinešti ir ragaišio
iškepti. Dabar jau niekas negalėjo
Eglės sulaikyti. Išeinant Žilvinas
prisakė būti ne ilgiau kaip devynias
dienas, o prie jūros grįžus jį šaukti
vardu, sakyti jeigu gyvas - atplauk
balto pieno puta, jei negyvas - tai kraujo puta.
114

42. Išėjo Eglė į tėviškę kartu su savo sūnumis ir dukterimis, o ten jos
visi išsiilgę iškėlė didelę puotą. Nepastebimai bėgo dienos, ir Eglės
broliai ėmė galvoti, kaip Eglės namo neišleisti. Klausė ir grasino
vyriausio sūnaus Ąžuolo, kaip tėvelį grįžus šaukti, bet šis
nepapasakojo. Nesakė nieko Beržas, nesakė ir Uosis. Tik mažoji
Drebulėlė išsigando rykščių ir viską išpasakojo. Broliai tuoj patraukė
prie jūros, pašaukė Žilviną ir užkapojo dalgiais. Praėjo devynios
dienos, ir Eglė susiruošė namo. Grįžusi prie jūros šaukia savo vyrą
vardu, laukia baltos pieno putos. Bet atplaukia bangomis tiktai kraujo
puta. Susigraudino Eglė, apsiverkė ir, atsigręžusi į Drebulę, tarė:
Kad tu pavirstum į drebulėlę,
Kad tu drebėtum dieną naktelę,
Kad tau išpraustų lietus burnelę,
Kad iššukuotų vėjas galvelę!..
O sūnums taip pasakė:
Stokit, sūneliai, tvirtais medeliais,-
Aš, jūs mamelė, liksiuos Eglelė.
Kaip ji ištarė, taip ir įvyko. Ir dabar ąžuolas, uosis ir beržas yra
visų stipriausieji mūsų medžiai, o drebulėlė ir šiadien mažiausio vėjelio
pučiama, pradeda drebėti už tai, kad drebėjo prieš savo dėdes ir išdavė
savo tikrą tėvą ir motiną.
115